Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

Antanas Šilius: čekistas, gelbėjęs aukas 

2019 vasario 1 d. 15:00
Antanas Šilius prieš suėmimą. 
Antanas Šilius prieš suėmimą. 
Nuotrauka iš V. Ašmensko knygos „KGB spąstuose“

1946-ųjų kovą NKGB kabinetuose buvo atversta neeilinė byla. Jos pagrindiniu įtariamuoju tapo saviškis – čekistas, mėginęs nuo suėmimų gelbėti taikiniais pasirinktus žmones. Už tai jis sumokėjo savo gyvybe.

1946 metų kovo 5-ąją, artėjant aštuntai valandai vakaro, NKGB pastato Vilniuje link sparčiu žingsniu ėjo jaunas vyriškis čekistų leitenanto uniforma. Pasirodęs tarnybos vietoje, jis ketino parengti komandiruotės dokumentus savo vadovui – NKGB kulto skyriaus viršininkui vyresniajam leitenantui Juozui Petkevičiui, kuris rytoj turėjo vykti į Kauną. Tai būtų buvusi pati paprasčiausia užduotis, jei ne viena aplinkybė – J. Petkevičiaus jau pusdienį nebebuvo tarp gyvųjų. Komandiruotę turėjęs parengti leitenantas Antanas Šilius ne tik žinojo šį faktą – jis pats buvo savo viršininko mirties priežastis. O komandiruotės pažymėjimo išrašyti jaunesnysis leitenantas ėjo tik todėl, kad bent jau tą vakarą niekas neįtartų apie šį ypatingą įvykį.

A. Šilius, ramiai įžengdamas pro NKGB pastato duris nė nenujautė, kad jo priedanga nieko verta. Mat prieš tai jo nuomojamo buto Ankštosios gatvės 12-ajame name šeimininkė Jadvyga Šablinska ir jos duktė Bronislava, grįžusios namo, pastebėjo nerimą keliančių ženklų: valgomajame nulaužta vazone ant palangės augusi gėlė, ant grindų mėtėsi nuo karnizo nuplėšta šlapia užuolaida, lininis sofos užtiesalas taip pat buvo permirkęs vandeniu. Toliau – dar baisiau: užėjusi į nuomininkų A. Šiliaus ir NKGB vertėjo Petro Brazausko kambarį, šeimininkė pirmiausia pamatė prie durų numestą skudurą ir šlapias, neseniai plautas grindis, kuriose vis dar raudonavo kraujo dėmės. Dar keisčiau, kad jos pačios kambaryje mėtėsi tai, ko čia būti niekaip negalėjo, – ryšulėlis su J. Petkevičiaus dokumentais. Toks vaizdas nežadėjo nieko gero, tad persigandusi šeimininkė tuoj pat pasiuntė dukrą apie viską pranešti NKGB.

Tardytojui Antanas Šilius aiškins visą laiką buvęs antisovietinių pažiūrų, o tarnybą NKGB pasirinkęs tik todėl, jog tikėjęs gandais, kad labai greitai Vakarų valstybės privers sovietus grąžinti Lietuvai nepriklausomybę.

Kelias nuo Ankštosios gatvės iki NKGB rūmų nebuvo tolimas – vos kelios minutės pėsčiomis. Tad kol vieni čekistai apklausė liudytoją, kiti jau buvo A. Šiliaus nuomojamame bute. Iš to, ką jie ten pamatė, buvo akivaizdu – čia vyko grumtynės, todėl nedelsiant buvo pradėta abiejų nuomininkų paieška. A. Šiliaus ir ieškoti niekur nereikėjo – beveik tuo pat metu jis pats pasirodė NKGB pastate. Taigi beliko iškviesti jį pas saugumo ministro pavaduotoją ir čia pat, pareigūno kabinete, sulaikyti.

Neilgai truko ir P. Brazausko paieška. Jį čekistai sučiupo Žvėryne, pažįstamų merginų bute. Čia įsiveržę septyni automatais ginkluoti saugumiečiai veikė taip greitai, kad P. Brazauskui neliko jokių galimybių pasipriešinti. Juolab kad jo paties pistoletas drauge su miline ramiai ilsėjosi spintoje.

Tačiau tuo suėmimų grandinė nesibaigė – praėjus kelioms dienoms nuo A. Šiliaus arešto, kovo 9-ąją, buvo sučiupta su A. Šiliumi bendravusi ir nužudymo metu jo bute buvusi studentė Anastazija Kanoverskytė. Kovo 14-ąją suimta poetė Stasė Niūniavaitė, o kovo 21-ąją į čekistų nagus pateko dar vienas jų bendradarbis – A. Šiliaus bičiulis Romualdas Jablonskis. Taip prasidėjo byla, po pusmečio trims jos dalyviams pasibaigusi mirties nuosprendžiais, o kitiems – ilgais lagerių metais. Tiesa, karinio tribunolo nuosprendis – sušaudyti – buvo įvykdytas tik A. Šiliui ir P. Brazauskui, bendrininkavimu su jais kaltintai A. Niūniavaitei jis pakeistas 20 metų katorgos. Tuo metu buvusiems čekistams tokios malonės tikrai nebuvo galima tikėtis – jie buvo pripažinti kaltais ne tik dėl teroro akto, bet ir dėl sovietinės tėvynės išdavimo bei ardomosios veiklos pačioje NKGB.

Kad ir kaip būtų, centrinė šios istorijos figūra vis dėlto buvo A. Šilius, kuris ne tik likvidavo represijų prieš sovietų valdžiai neparankius asmenis organizatorių J. Petkevičių, bet ir perspėdavo čekistų teroro aukas apie gresiančius suėmimus bei atskleisdavo slaptuose savo viršininko sąrašuose esančių NKGB agentų pavardes. Tarp žymesnių A. Šiliaus apsaugotų žmonių buvo vyskupas Vincentas Borisevičius, o tarp žymesnių jo atskleistų NKGB šnipų – poetas Kostas Kubilinskas. Vėliau šis susitepė rankas partizano ir poeto Broniaus Labensko-Kariūno krauju ir pražudė dar 15 laisvės kovotojų.

Tad kas iš tiesų buvo A. Šilius? Kodėl jis, čekistas, rizikuodamas gyvybe, mėgino gelbėti NKGB represijų aukas? Ar jis veikė savo iniciatyva, ar buvo susijęs su ginkluotu antisovietiniu pogrindžiu? Kaip ir kodėl šis jaunas žmogus pateko į čekistų gretas ir kaip jose rado bendraminčių? Ir pagaliau kodėl, neblogai žinodamas NKGB galimybes ir veiklos metodus, taip nevykusiai mėgino išgelbėti pats save? Pamėginkime atsakyti į šiuos klausimus, pradėdami nuo A. Šiliaus kelio į sovietinį saugumą.

Keistas pasirinkimas

Sunku būtų tvirtinti, kad čekistų gretose A. Šilius atsidūrė visiškai ne savo valia – vienaip ar kitaip tai lėmė jo ankstesnis pasirinkimas. 1945-ųjų pavasarį baigęs gimnaziją ir mėgindamas išvengti mobilizacijos į Raudonąją armiją, jis nutarė stoti į milicijos mokyklą, o tam reikalui per tėvų pažįstamus netgi apsirūpino labai gera Telšių apskrities komunistų partijos komiteto charakteristika.

Toks sprendimas, padarytas tada, kai daugelis A. Šiliaus bendraamžių, nenorėjusių tarnauti okupantams, rinkosi kelią į mišką, gali atrodyti keistai. Ypač turint galvoje, jog gimnazijoje jis priklausė tiek tautinėms, tiek katalikiškoms moksleivių organizacijoms, paskatintas dėdės kunigo patarnaudavo mišioms. 1940-aisiais, sulaukęs keturiolikos, savo akimis jis matė pirmųjų masinių trėmimų baisumus, prie kurių prisidėjo tuometinė milicija, ir Rainių žudynių aukas, kurių krauju susitepė tiesioginiai represijų prieš lietuvių tautą vykdytojai enkavėdistai. Ir vis dėlto A. Šilius sutiko apsivilkti čekisto uniformą.

Atsitiko tai tada, kai pretendento į milicijos mokyklą charakteristika susidomėjo Telšių NKGB viršininkas, ieškantis kandidatų į sovietinių saugumiečių eiles. Jis ir pasiūlė vaikinui važiuoti į Vilniuje rengiamus NKGB karininkų kursus. A. Šilius nedvejodamas sutiko. Jo apsisprendimas nesusvyravo ir po pokalbio su pažįstamu Zenonu Žilevičiumi, vokiečių okupacijos metais dirbusiu Telšių geležinkelių policijoje, o vėliau pasitraukusiu į nelegalų gyvenimą. Šis A. Šiliui pasakė, kad, jo nuomone, geriau jau būtų eiti tiesiai į mišką pas partizanus.

Kodėl dvidešimtmetis vis dėlto nutarė tapti čekistu, galime spręsti vien iš vėlesnių jo apklausų protokolų. Tuomet tardytojui jis aiškino visą laiką buvęs antisovietinių pažiūrų, o tarnybą NKGB pasirinkęs tik todėl, jog tikėjęs gandais, kad labai greitai Vakarų valstybės privers sovietus grąžinti Lietuvai nepriklausomybę, tad kol kas tereikėjo tik keletą mėnesių išlaukti. Turėdami galvoje, kad per tardymus A. Šilius pripasakojo apie save ir visiškai nebūtų dalykų – tarkime, kad jis priklausęs pogrindinei Lietuvos laisvės armijai (LLA), mes tegalime patys spręsti, ar tikėti jo pasirinkimo motyvais, ar ne. Tačiau tai, ko vos ne nuo pat pirmųjų tarnybos dienų ėmėsi čekisto uniforma vilkintis lietuvis, visgi neleidžia abejoti jo priešiškumu sovietams ir jų saugumo vykdytoms represijoms.

Gruodžio mėnesį baigęs kursus A. Šilius buvo paskirtas NKGB 2-ojo skyriaus 2-ojo poskyrio operatyviniu įgaliotiniu. Šis padalinys dar buvo vadinamas kulto skyriumi, nes persekiojo dvasininkus. Paskyrimas buvo lemtingas ir poskyrio viršininkui, ir jo pavaldiniui. Tuo pat metu susiklostė ir daugiau aplinkybių, nulėmusių šios istorijos dalyvių likimus.

Akistata su agente

Pradėjęs dirbti NKGB, A. Šilius išsinuomojo butą Ankštosios gatvės 12-ajame name, kuriame įsikūrė ir jo čekistinių kursų bendramokslis o dabar – NKGB Tardymo valdybos vertėjas P. Brazauskas. Jei ne ši aplinkybė, P. Brazauskas gal ir nebūtų buvęs įpainiotas į bylą, kainavusią jam gyvybę. O tuomet du jauni vyrai netruko susibičiuliauti – kartu eidavo pasivaikščioti ar žiūrėti filmo, kartu lankėsi pas Žvėryne gyvenančias P. Brazausko pažįstamas merginas ir, žinoma, nevengdavo atviresnių pokalbių, nes vienas kitu visiškai pasitikėjo. Abu dalydavosi mintimis apie tai, kad bodisi tarnyba NKGB, ir apie tai, kad sovietų valdžia Lietuvoje greitai ir neišvengiamai žlugs, o tada bus galima pradėti naują gyvenimą.

Tiesa, nei vienas, nei kitas savo viršininkams kol kas nekėlė įtarimų. Vis dėlto A. Šiliui kurį laiką rimtesnės užduotys nebuvo patikimos: iš pradžių jis tik degino nereikalingus dokumentus ir susiūdavo senas ištrupėjusias bylas. Ir tik po kurio laiko jaunas karininkas pirmą kartą gavo į rankas penkių agentų, su kuriais jam teks dirbti, bylas. Viena šių agentų buvo universiteto studentė A. Kanoverskytė. Čekistai šią merginą prieš jos valią užverbavo, pasinaudodami jos laišku Svėdasų kunigui, kuriame šioji apgailestavo, kad Gedimino pilies bokšte plaikstosi ne trispalvė vėliava.

To užteko, kad A. Kanoverskytė būtų pričiupta už „antisovietinę“ veiklą. Tad vieną vėlų vakarą einanti gatve ji buvo sulaikyta ir nuvesta į NKGB pastatą. O čia merginai buvo pasiūlyti du variantai – arba sutikti bendradarbiauti, arba iš ten nebeišeiti ir keliauti į lagerį. Mirtinai išsigandusi A. Kanoverskytė pasirašė pasižadėjimą teikti čekistams informaciją, nors to daryti neketino, tikėdamasi kaip nors išsisukti.

Viltį, kad bendradarbiauti su čekistais galbūt nebereikės, merginai suteikė ne kas kitas, o jos „globėju“ tapęs A. Šilius. Kovo 3 dieną susitikęs su savo informatore A. Šilius, pasidomėjęs, kada ir kokiomis aplinkybėmis ši pasirašė sutikimą bendradarbiauti, ir išgirdęs, kad jokių žinių apie savo pažįstamus ji teikti nenori, čekistas patarė to nedaryti. A. Šilius užtikrino merginą, kad už tai jai niekas negresia – mat A. Kanoverskytei bendrauti dabar teks tik su juo. Apsidžiaugusi, kad jai padėti pasišovė čekisto uniformą vilkintis lietuvis, mergina nė nenujautė, kad, pats to nenorėdamas, A. Šilius jau po kelių dienų taps jos tragedijos priežastimi.

Tačiau apie tai – kiek vėliau. O kol kas A. Šilius, tiek tvarkydamas senas bylas ar naikindamas nebereikalingus dokumentus, tiek gavęs galimybę susipažinti su NKGB agentų sąrašais ir prieš represuoti numatomus žmones sukauptą medžiagą, dėjo visas pastangas, kad sujauktų čekistų planus. Tuos agentus, kurie, jo supratimu, į čekistinį voratinklį pateko ne savo noru, jis mėgino panaudoti kaip savo ryšininkus, galinčius įspėti būsimas NKGB aukas. Su kitais pasmerktaisiais jis, kiek galėdamas, mėgino susisiekti pats. Tam, kad ištrūktų iš savo viršininkų akiračio, jam teko griebtis įvairiausių gudrybių.

Antanas Šilius, tiek tvarkydamas senas bylas ar naikindamas nebereikalingus dokumentus, tiek gavęs galimybę susipažinti su NKGB agentų sąrašais ir prieš represuoti numatomus žmones sukauptą medžiagą, dėjo visas pastangas, kad sujauktų čekistų planus.

Vyskupo išgelbėti nepavyko

Sausio pabaigoje sužinojęs apie NKGB pasirengimą suimti keliolika kunigų, A. Šilius nutarė nedelsti. Pranešęs J. Petkevičiui, kad blogai jaučiasi ir turi pasirodyti gydytojui, čekistas niekam nežinant nuvažiavo į Kauną, kur susirado planuojamą suimti kunigą Bernardą Baliuką. Prisistatęs NKGB darbuotoju, A. Šilius įspėjo B. Baliuką ir apie kitus kunigus, kuriuos taip pat planuojama suimti. Iš vėlesnių A. Šiliaus apklausų matyti, kad jis perdavė B. Baliukui ir slaptųjų NKGB agentų sąrašus, kuriuose buvo nemažai kunigų. Iš čekistų protokolų taip pat aiškėja, kad kai kurie A. Šiliaus perspėti dvasininkai ėmė slapstytis ir taip išvengė suėmimo. Tarp tokių buvo ir pats B. Baliukas, kuriam teko nelegaliai gyventi net 6 metus, kol 1952-aisiais jis vis dėlto buvo suimtas ir nuteistas 25 metams lagerių.

A. Šilius, pasinaudodamas laisvomis dienomis, komandiruotėmis ar netikėtomis „ligomis“, važinėjo ne tik į Kauną, bet ir į kitas vietoves, kuriose gyveno NKGB aukomis pasirinkti dvasininkai ir pasauliečiai, – jis lankėsi Zarasuose, Kaišiadoryse. Tiesa, asmeniškai nuvykti jam pavykdavo ne visur. Tarkime, jis pats neturėjo galimybės apie gresiantį suėmimą pranešti Telšių vyskupui Vincentui Borisevičiui. Todėl perspėti vyskupą A. Šilius paprašė poetės S. Niūniavaitės, vėliau taip pat tapusios kaltinamąja jo byloje. Tačiau anksčiau čekistų verbuota literatė, bijodama provokacijos, tai padaryti atsisakė.

Tada A. Šilius nutarė ieškoti kitų tarpininkų. Nuėjęs į Vilniaus arkivyskupijos kuriją, jis susitiko su jos kancleriu ir paprašė pasiųsti ką nors į Telšius, kad įspėtų vyskupą apie gresiantį pavojų. Nežinia, ar kancleris neįvykdė savo pažado tai padaryti, ar vyskupas pats nemėgino gelbėtis, bet po neilgo laiko suimtą V. Borisevičių A. Šilius pamatė NKGB pastate. Greičiausiai atsiduoti Dievo valiai vyskupas nusprendė pats, mat dar sausio 3-iąją čekistų verbuotas vyskupas nusiuntė NKGB komisarui pareiškimą, kuriame buvo tokie žodžiai: „ Įskundimai visiškai nesuderinami nei su manimi pačiu, nei su mano pareigomis, nei su mano sąžine, ir todėl aš kategoriškai atsisakau įskundinėti. Jeigu kuo nusikaltau, turiu išpirkti savo kaltes pats, o ne kas nors kitas už mane. Taip pasielgti man liepia mano religija.“ To užteko, kad vasario 5-ąją V. Borisevičius būtų suimtas ir 1948 metų lapkričio 28 dieną sušaudytas.

Įspėti V. Borisevičių per telšiškę S. Niūniavaitę A. Šilius mėgino neatsitiktinai – šią moterį tarpininke jis pasirinko todėl, kad ir jai pačiai, kaip buvusiai ateitininkei, grėsė suėmimas. A. Šilius žinojo, kad čekistai mėgins suregzti bylą ir poetui Pauliui Dreviniui, tad prašė S. Niūniavaitės jį įspėti. Jis pridūrė, kad, be kitų informatorių, abu šiuos literatus seka ir kompromituojamąją medžiagą prieš juos renka tas pats agentas – jau minėtas K. Kubilinskas. Tačiau S. Niūniavaitė, regis, neįvykdė ir šio prašymo.

Kruvina atomazga

A. Šiliaus pastangos įspėti būsimas čekistų aukas truko beveik porą mėnesių, kol neišvengiamai priartėjo atomazga. NKGB tardytojai ir karinis tribunolas vėliau įvertino tai kaip ardomąją veiklą. Jaunas čekistas neabejojo, kad anksčiau ar vėliau įklius, tačiau ir toliau darė, ką pradėjęs. Kol nutiko tai, kas paskatino pamėginti paslėpti savo veiklos pėdsakus, tik, deja, pačiu netinkamiausiu būdu.

Visiškai atsitiktinai A. Šilius sužinojo, kad kovo 6-ąją iš Maskvos atvažiuoja komisija, kurios nariai kartu su jo viršininku J. Petkevičiumi vyks į Kauną. Be to, jam pakliuvo dokumentas, iš kurio buvo matyti, kad Kaune bus reikalinga visa čekistų surinkta medžiaga apie jau minėtą B. Baliuką ir dar vieną kunigą – vienuolį salezietį Juozą Gustą. Tuo metu nemažai svarbių dokumentų iš šių dvasininkų sekimo bylų jau buvo A. Šiliaus rankose. Jei jų bus pasigesta (o taip neabejotinai ir įvyks), J. Petkevičiaus įtarimai kris pavaldiniui. Delsti nebebuvo galima, tad A. Šilius nutarė veikti.

Vienintelis būdas paslėpti savo veiklos pėdsakus buvo likviduoti J. Petkevičių, o tada – pasitraukti į pogrindį. Regis, šis sprendimas subrendo ne akimirksniu: iš bylos medžiagos matyti, kad apie ketinimus susidoroti su savo viršininku A. Šilius jau anksčiau prasitarė kambario draugui P. Brazauskui. Be to, vėliau P. Brazauskas tardytojui sakė, kad A. Šilius apie savo ketinimą pasitraukti į nelegalų gyvenimą pranešė Telšiuose gyvenančiai tetai.

Dar reikėjo įvilioti J. Petkevičių į spąstus. Taigi A. Šilius paprašė savo viršininko ateiti į jo butą ir susitikti ten su agente A. Kanoverskyte – mat pats jis negalįs su ja susikalbėti. Ten pat buvo pakviesta ir A. Kanoverskytė.

Kovo 5-osios rytą A. Šilius paprašė buto šeimininkės bei jos dukters po vidurdienio išeiti iš namų, palikti jam abiejų raktus ir bent tris valandas negrįžti – mat jis turįs namuose susitikti su savo viršininku. Netrukus abi moterys išėjo, po kurio laiko namus paliko ir P. Brazauskas.

Tada A. Šilius nuėjo pas A. Kanoverskytę ir pakvietė eiti su juo. Palikęs merginą laukti prie savo namo, nuėjo į darbovietę ir pasakė J. Petkevičiui, kad agentė jau laukia. Atsivedęs savo viršininką į namus, pakvietė užeiti ir netoliese vaikštinėjančią A. Kanoverskytę. Kol šiedu kalbėjosi, A. Šilius, nervingai vaikštinėdamas po kambarį, kaupėsi lemtingam žingsniui. Galiausiai jis išėjo į kiemą, pasiėmė apgriautame name laikytą sportinį svarstį, grįžo į kambarį, užrakino duris ir iš nugaros kelis kartus smogė nieko neįtariančiam J. Petkevičiui į galvą. Šis dar mėgino priešintis, bet tuoj pat susmuko negyvas.

Reikėjo paslėpti pėdsakus, tad ištempęs lavoną į griuvėsius A. Šilius liepė A. Kanoverskytei sutvarkyti kambarį. Jam net į galvą neatėjo, kad mirtinai persigandusi mergina jo paliepimą įvykdys ne taip, kaip reikia. Štai kodėl sugrįžusi namo šeimininkė rado taip prastai paslėptus įkalčius, pražudysiančius abu šios dramos dalyvius, ir ne tik juos.

O ir vėliau A. Šilius elgėsi visai ne taip, kaip turėtų elgtis šaltakraujis čekistas. Nuėjęs pas pažįstamas merginas, kur Užgavėnių blynus valgė P. Brazauskas, jis atidavė jam šeimininkių paliktus raktus. Vėliau, užuot kuo greičiau dingęs visiems iš akiračio, nuėjo tvarkyti viršininko dokumentų į savo darbovietę, kur netrukus ir buvo suimtas.

A. Šiliaus areštas, kaip minėta, įklampino ir kitus šios istorijos dalyvius, netgi tuos, kurie su ja turėjo mažai bendro. Taip NKGB rūsiuose atsidūrė Kėdainiuose tarnavęs čekistas R. Jablonskis – jis buvo kaltas tik tuo, kad ir baigęs kursus bendravo su A. Šiliumi ir dalijosi su juo „antisovietinėmis pažiūromis“. Tiesa jam, kaip ir P. Brazauskui, buvo primintos ir senos „nuodėmės“, tokios kaip mokslai generolo Juozo Plechavičiaus organizuotos Vietinės rinktinės karo mokykloje. Tai jam kainavo 10 metų nelaisvės Sibiro lageriuose, kaip ir S. Niūniavaitei, kaltintai ryšiais su antisovietine teroristine grupe.

Tirdami šią bylą ir teisdami jos dalyvius, čekistai niekaip nenorėjo susitaikyti su mintimi, kad prieš juos veikė ne „teroristinė grupuotė“, o pavienis jų karininkas, netgi neturėjęs ryšių su ginkluotu pogrindžiu. Todėl ir per tardymus, ir teisme A. Šiliaus likimo draugai gavo tokias griežtas bausmes, o vienam jų, kaip ir pagrindiniam kaltinamajam, ši istorija kainavo gyvybę.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika