Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

1938 m. Lenkijos ultimatumas 

Egidijus PAPEČKYS, egidijuspapeckys.blogspot.com
2019 kovo 25 d. 11:59
Lenkijos kariuomenės tanketė TKS.
Lenkijos kariuomenės tanketė TKS.
Wikipedija.org nuotrauka

Antroje ketvirto dešimtmečio pusėje Lietuva atsidūrė itin sudėtingoje padėtyje. Vokietijos valdymą į savo rankas paėmę nacionalsocialistai sparčiai įžiebinėjo gaisrą Europoje. Europoje imtasi dalintis „saugumo garantijų“ mažesnėms valstybėms ribas ir perbraižyti sienas.

Tarptautinė Lietuvos padėtis vis blogėjo. 1934 m. liepos mėnesį Vokietija ir Lenkija pasirašė nepuolimo sutartį. Šiandien mes žinome, kad ši sutartis buvo nieko nevertas popierėlis, nedidelė moralinė Vokietijos diplomatinė pergalė prieš apsnūdusias pirmo pasaulinio karo laimėtojas. Lietuvai ši sutartis atrodė ne tik įtartina. Ji atrodė itin pavojinga. Ne veltui po poros metų sudarytas Lietuvos kariuomenės operacinis planas „V+L“ („Vokietija+Lenkija“) buvo pats juodžiausias galimų karo veiksmų variantas, nors tuo metu Lietuvos kariškiai įžvalgiai pastebėjo, kad „egoistinių, nesuderinamų tikslų siekiant“ Vokietija ir Lenkija puls nederindamos tarpusavio veiksmų. Vieni pradės, kiti – prisijungs: „Greičiausiai pirmieji puls vokiečiai, lenkai tuo bus paskatinti išnaudoti progą – pamokyti „nesukalbamą“ kaimyną“. Tačiau, kaip žinome, nutiko priešingai.

Apžvelgę savo ir priešo pajėgas, pavojingiausias kryptis, galimą karo veiksmų eigą ir planuojamus veiksmus, planą kariškiai užbaigė sakiniu: „Mūsų diplomatija privalo su lenkais arba su vokiečiais įgyvendinti gerus santykius ir laiduoti mūsų rytų arba vakarų sienų saugumą.“

Deja, susitarti su Lenkija buvo galima tik atsisakant okupuoto Vilniaus ir Vilniaus krašto, o tai buvo visiškai nepriimtina.

Lietuvos diplomatai tai seniai puikiai suprato. Deja, susitarti su Lenkija buvo galima tik atsisakant okupuoto Vilniaus ir Vilniaus krašto, o tai buvo visiškai nepriimtina. Susitarti su nacistine Vokietija buvo galima tik atsisakant Klaipėdos ir Klaipėdos krašto, o jų atsisakyti „geruoju“ irgi buvo neįmanoma.

Reikėjo ieškoti kitos išeities. Tačiau ar ta kita išeitis, galimybė „įgyvendinti gerus santykius ir laiduoti mūsų rytų arba vakarų sienų saugumą“ su Vokietija arba Lenkija iš viso buvo? Tuo metu Lietuvoje prie valstybinių institucijų ir diplomatinio korpuso vairo jau stojo nauja karta. Išsilavinę, inteligentiški, patriotiški, kuklūs ir padorūs žmonės. Dažnai studijavę užsienyje, mokantys kelias kalbas, plačių pažiūrų ir iniciatyvūs. Deja, buvo ir trūkumų. Visų pirma, trūko patyrimo. Antra, kaip ir daugelis inteligentiškų asmenybių, jie manė, kad su visais galima susitarti, kad į gerus ketinimus ir gerą elgesį oponentas atsakys tokiu pačiu geru elgesiu ir tokiais pačiais gerais ketinimais. Kad atvirumas susilauks atvirumo, o padorumas vėliau ar anksčiau iššauks oponuojančios pusės padorumą. Trečia, pernelyg didelis pasitikėjimas savo įžvalga ir savo iškalba. Vėliau, pasibaigus antrajam pasauliniam karui, šie žmonės, atsikratę savo jaunystės iliuzijų, pasimokę iš klaidų, atstovaudami Lietuvą nuo Vatikano iki Vašingtono, iki paskutinio atodūsio kovojo už Lietuvos nepriklausomybę tarptautinėje bendruomenėje.

O 1934–1935 m. jų žvilgsniai nukrypo į Lenkiją. Iš tiesų, Vilnius jau buvo atplėštas ir artimiausioje perspektyvoje nesimatė galimybių jį susigrąžinti jėga. Lenkijos ir Lietuvos visuomenės, nepaisant keliolikos metų izoliacijos, tebepalaikė ryšius ir turėjo ne tik bendrą istoriją, bet ir kultūrinį paveldą bei ryšius. Be to, sugebėjus suartėti su Lenkija, Baltijos Antantei būtų atsivėrusios visiškai kitos galimybės. Buvo nuspręsta užmegzti ryšius tarp žinomų Lenkijos ir Lietuvos asmenų, kultūros ir visuomenės veikėjų, aktyviai nedalyvaujančių valstybės valdyme. Pirmieji žingsniai atrodė sėkmingi. Deja, vėliau paaiškėjo, kad greitų rezultatų toks bendravimas neduos. O ir prasidėjus pilietiniam karui Ispanijoje įtampa Lietuvos geopolitinėje erdvėje, atrodė, kiek atlėgo.

Tačiau Lenkijos ambicijos anaiptol nenurimo. Pulkininko J.Beck'o vairuojama Lenkijos užsienio politika pasižymėjo perdėtomis ambicijomis, agresyvumu ir Lenkijos „svorio“ tarptautinėje arenoje pervertinimu.

Pradėję ieškoti sąlyčio taškų su Lenkija neoficialiais kanalais Lietuvos diplomatai, panašu, nesitikėjo to, kas nutiko. Pajutusi susilpnėjusią Lietuvos poziciją, pasinaudojusi kovo 11 d. įvykusiu pasienio incidentu, kurio metu buvo nukautas lenkų pasienio policininkas, Lenkija „suartėjimą“ užbaigė 1938 m. kovo 17 d. paskelbtu ultimatumu.

Vėlų kovo 14 d. vakarą, praėjus 3 dienoms po incidento, einantis Lietuvos užsienio reikalų ministro pareigas Juozas Urbšys informavo Vokietijos pasiuntinį Lietuvoje Zechlin'ą, kad Estijos pasiuntinys Varšuvoje ėmėsi tarpininko vaidmens ir perdavė Lenkijos reikalavimą, kad Lietuva pasiūlytų atnaujinti diplomatinius santykius, taip išvengiant panašių incidentų ateityje. Atsakymo Lenkija lauks 24, daugių daugiausia 36 val. Į klausimą, kas bus po to – lenkai estų pasiuntiniui neatsakė.

Kovo 17 d. buvo paskelbtas Lenkijos ultimatumas Lietuvai, kuriame reikalauta užmegzti diplomatinius santykius. Nacionalistinė Lenkijos opozicija reikalavo kur kas daugiau – ir naujos, Lenkijai palankios vyriausybės, ir abiejų valstybių kariuomenės vadovybių bendradarbiavimo, ir karinės jūrų bazės Klaipėdoje arba Palangoje.

Labai atidžiai šie įvykiai buvo sekami Vokietijoje. Karinė žvalgyba, arba abveras (Abwehr), teikė kasdienius pranešimus apie Lietuvos-Lenkijos santykius. Kovo 16 d. konstatuota, kad jokio kariuomenių judėjimo nei Lietuvos, nei Lenkijos pusėje nepastebėta. Įvertinus tai, kad prasidėjus karo veiksmams lenkų karo laivai turėtų pasiekti Klaipėdą, siūlyta permesti du naikintojų klasės (Zerstörer) laivus iš Svinemiundės į Pilau, kadangi tuo metu Rytprūsiuose nebuvo jokių karinių jūrų pajėgų – kad būtų galima Lenkijai pareikšti Vokietijos pretenzijas į Klaipėdą ir jos kraštą. Taip pat siūlyta padidinti kai kurių dalinių kovinę parengtį, kad prireikus jie būtų pasiruošę žygiuoti į Klaipėdą. Vokietijos pasiuntinys Estijoje Hans'as Frohwein'as informavo Berlyną apie sovietų kariuomenės koncentraciją prie Lenkijos sienos.

Įdomu, kad vokiškame dokumente su iš lenkiško laikraščio nuskaitytais Lenkijos ultimatumo Lietuvai reikalavimais Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachim'as Ribentropas savo ranka išbraukė 4 ir 5 punktus – prekybos ir muitų susitarimą bei reikalavimą išbraukti iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnį, skelbiantį Vilnių Lietuvos sostine. Beje, pastarasis reikalavimas labiausiai neramino Lietuvos pusę. Deja, kovo 17 d. J.Ribentropas patarė Lietuvos pasiuntiniui Berlyne dr. Jurgiui Šauliui laikytis labiau realistinio požiūrio, primindamas, kad šį kartą lietuviai negali tikėtis pagalbos iš Sovietų Sąjungos.

J.Ribentropas kovo 17 d. memorandume išdėstė pagrindinius principus:

1) Vokietija suinteresuota, kad Lietuvos ir Lenkijos santykiuose išliktų status quo; Vokietija nesuinteresuota, kad Lenkija okupuotų Lietuvą, kol ji nenustos būti galimos kompensacijos už koridoriaus į Vokietiją restituciją objektu;

2) prasidėjus Lietuvos-Lenkijos karui Klaipėdą būtina užimti per pirmas kelias valandas;

3) reikia paveikti Lietuvą, kad priimtų Lenkijos reikalavimą užmegzti santykius su Lenkija. Tokiu būdu lietuviai pripažintų Vilniaus okupaciją ir lenkams būtų sunku rasti argumentų tolimensei intervencijai ir likusios Lietuvos dalies užėmimui;

4) konflikto atveju reikėtų žinia apie Klaipėdos užėmimą mūsų karinėmis pajėgomis Lenkijai turėtų būti pranešta tinkamai.

Nepaisant šio memorandumo, realus pasirengimas karinei intervencijai nevyko, jo neužfiksavo ir Lietuvos karinė žvalgyba.

Kiek realus buvo Lenkijos karinės jėgos panaudojimo pavojus? Į Vilnių atvyko Lenkijos maršalas, generolas Edward Śmigły-Rydz, o visoje šalyje vyko manifestai su šūkiu „Vade, vesk mus į Kauną“. Tiesa, dar kovo 15 d. Lietuvos pasiuntinys Berlyne dr. J.Šaulys vokiečius informavo apie neva mitinguose Vilniuje girdimus šūkius „mes norime į Klaipėdą“. Panašu, jog tai tebuvo naivokas mėginimas patraukti Vokietiją į savo pusę.

Lenkija negalėjo paimti daugiau divizijų iš kitų karinių apygardų, bei tai, kad jos mobilizacija buvo lėtesnė (remiantis 1939 patirtimi) nebuvo galima tikėtis greito ir ženklaus Lenkijos kariuomenės padidėjimo galimų karo veiksmų rajone. Jokių pozityvių permainų karas su Lietuva ar netgi visiška Lietuvos okupacija Lenkijos visuomenei nežadėjo. Ir atvirkščiai, karui vykstant Lietuvos teritorijoje, esant geresnėms mobilizacijos galimybėms, aukštam patriotizmo ir tautinio susipratimo lygiui (vėliau kritusiam dėl nepopuliarių šalies vadovybės veiksmų) greičiausiai būtų įvykusi tautos konsolidacija ir galingas tautinio pasipriešinimo dvasios pakilimas, t.y tai ką pademonstravo suomiai Žiemos karo metu. Neįvykdžiusi pilnos Lietuvos aneksijos, greičiausiai netgi nepajėgusi užimti ženklesnės Lietuvos teritorijos dalies, Lenkija, spaudžiama tarptautinės bendrijos ir ypač savo agresyvių kaimynų, nepasiruošusi karui, būtų priversta pradėti derybas ir anksčiau ar vėliau pasitraukti. Neteko matyti Lenkijos kariuomenės operacinio plano tokiai karinei intervencijai 1938 metų kovą. Kitas Lenkijos deklaratyvus karinės jėgos demonstravimas – riboto pajėgumo Intervencinio korpuso 1939 sudarymas Gdansko problemai spręsti, patyrė visišką fiasko.

Bet kokiu atveju, ultimatumas sudarė situaciją, kurioje politiniams Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos tikslams įgyvendinti galėjo būti panaudotos šių trijų valstybių kariuomenės. Lietuvos kariuomenė turėjo užtikrinti valstybės vientisumą ir suverenitetą, Lenkijos ir Vokietijos – juos sulaužyti. Kokios gi buvo tos pajėgos, ir kaip galėjo atrodyti 1938 m. konfliktas?

Lietuvos kariuomenė

Taikos metu Lietuvos kariuomenę sudarė 3 pėstininkų divizijos po 3 pėstininkų pulkus kiekviena, 3 kavalerijos, 4 artilerijos pulkai ir 1 raitosios artilerijos grupė, šarvuočių rinktinė, priešlėktuvinės apsaugos rinktinė, inžineriniai, ryšių ir kiti daliniai. Po mobilizacijos ją turėjo sudaryti 4 pėstininkų divizijos, 2 brigados, 3 kavalerijos pulkai, 12 pasienio apsaugos batalionų ir kt. Akivaizdu, kad negausiai Lietuvos kariuomenei buvo sunku pridengti kaip visą Lietuvos teritoriją, taip ir 525 km ilgio administracinę liniją su Lenkija. Lietuvos kariuomenės pagrindinė jėga – pėstininkų divizijos – niekuo nenusileido Lenkijos pėstininkų divizijoms. Kavalerijos pulkai karių skaičiumi ir ginkluote lenkų kavalerijos pulkus netgi lenkė. Lietuvoje nebuvo jokių ilgalaikių įtvirtinimų. Šį trūkumą sumažinti padėjo sprendimas pagrindines gynybos pozicijas rengti už didesnių Lietuvos upių. Didelę reikšmę turėjo ir gana gausios, tačiau techninių trūkumų (silpni, šarvai, ginkluotė ir pan.) nestokojančios Lenkijos šarvuotos technikos dalinių organizacija ir taktika. Lietuvos kariuomenės šarvuota technika netiko nei savarankiškiems veiksmams, nei pėstininkų lydėjimui puolime. Tačiau lengvieji žvalgybiniai tankai Vickers ir 6 šarvuoti automobiliai Landsverk L-181 buvo itin tinkami žvalgybai, stabdymui, sparnams ir tarpams tarp dalinių saugoti bei ryšiui palaikyti. Pats reikšmingiausias trūkumas, mano nuomone, buvo modernių ryšių priemonių stoka, neleidžianti užtikrinti patikimo ryšio tarp dideliame plote veikiančių Lietuvos kariuomenės dalinių.

Lietuvos kariuomenės lengvųjų tankų Vickers kolona
Lietuvos kariuomenės lengvųjų tankų Vickers kolona

Atskirai norėčiau paminėti ir Lietuvos karo aviaciją. Nors taip pat negausi kaip ir visa kariuomenė, galėjo būti itin svarbus veiksnys įvykus kariniam konfliktui su Lenkija. Naikintuvų aviacija, sudaryta iš 2 eskadrilių, ginkluotų 13 pakankamai greitų ir modernių Dewoitine D.501L bei 11 pasenusių FIAT CR.20, galėjo vykdyti tik labai ribotą užduočių skaičių.

Naikintuvas Devoitine D.501L, Lietuvos aviacijos muziejus
Naikintuvas Devoitine D.501L, Lietuvos aviacijos muziejus

Tačiau dėl nedidelių Lenkijos aviacijos galimybių veikti 1938-ųjų kovą naikintuvų trūkumas buvo neesminis. Sėkmingiausiai galėjo veikti žvalgomoji aviacija. Jos pagrindą sudarę 11 ANBO-IV ir 10 ANBO-41 praktiškai netrukdomai galėjo žvalgyti priešo kariuomenę ir palaikyti ryšį tarp savo kariuomenės dalinių. Nors ir priskiriamų bombonešiams, 15 pasenusių Ansaldo A-120, galinčių pakelti tik nedidelį kiekį mažo kalibro bombų, labiau tiko žvalgybai nei bombardavimui. Savaime suprantama, kad Lietuvos karo aviacija nebuvo pajėgi nei viešpatauti ore, nei taip izoliuoti karo veiksmų rajoną, kaip, pvz., sąjungininkų aviacija Normandijoje 1944. Su kiekviena karo veiksmų diena Lietuvos karo aviacijos pajėgos neišvengiamai silpnėtų nesant jokio kovinių lėktuvų rezervo. Mažėtų ir visos kariuomenės šaudmenų bei ginklų atsargos. Kariauti ilgesnį laiką Lietuvos kariuomenei trūko atsargų. Bet ar bent kiek geresnėje padėtyje buvo priešas?

Lenkijos kariuomenė

Lenkijos kariuomenė atrodė kur kas įspūdingiau. Suskirstyta į 10 korpusų apygardų vadovybių – DOK (Dowództwa Okręgów Korpusów), 30 pėstininkų divizijų ir 11 kavalerijos brigadų, 10 šarvuočių batalionų, 2 šarvuotų traukinių divizionai (viso 10 šarvuotų traukinių), 10 sunkiosios artilerijos pulkų, kiti atskiri koviniai, ryšių, inžineriniai ir užnugario daliniai. Aviacija buvo pasiekusi didžiausią savo skaičių per visą tarpukarį. Kariuomenė, 1939 narsiai pasipriešinusi galingai Vokietijos kariuomenei. Ar ji galėjo taip pat narsiai, ir, svarbiausia, sėkmingai pulti 1938 pavasarį?

Nors tarpukario Lietuvoje lenkų apygardos buvo dažnai pavadinamos „korpais“ (korpusais), jų nebuvo numatyta panaudoti kaip atskirų junginių – korpusų, sudarytų iš keleto divizijų, brigadų, artilerijos pulkų ir kitų padedamųjų dalinių, kaip tai buvo daroma kitose kariuomenėse, pvz. Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Karo metu apygardos turėjo tik mobilizuoti jų teritorijoje esančius dalinius, kurie buvo perduodami karo metu formuojamoms armijoms. Lietuvos pasienyje buvo dislokuoti III-ios apygardos daliniai: 1-oji legionų divizija (Vilnius), 19-a pėstininkų divizija (Lyda, Molodečnas, N.Vilnia), 29-a pėstininkų divizija (Gardinas), Vilniaus, Suvalkų ir Podlaskos kavalerijos brigados, 3-ias sunkiosios artilerijos pulkas (Vilnius). 7-as šarvuočių batalionas (Gardinas). 7-as šarvuočių batalionas (79 tanketės TK-3/TKS ir 25 lengvieji šarvuoti automobiliai wz.34) karo metu turėjo mobilizuoti 3 šarvuočių divizionus paminėtoms kavalerijos brigadoms ir 2 žvalgybinių tankų kuopas.

Kaip pažymi įvairūs šaltiniai, III-ios apygardos daliniai buvo pradėti grupuoti prie Lietuvos sienų. Reikia pastebėti, kad visi III-ios apygardos daliniai buvo taikos meto sudėties. Tai reiškia, kad nei vienas pėstininkų pulkas, nei vienas kavalerijos eskadronas, nei viena artilerijos baterija neturėjo nei tiek žmonių, nei pagrindinės to meto traukiamosios jėgos – arklių, kiek buvo numatyta turėti pagal karo meto etatus ir kiek buvo būtina turėti, kad karinis dalinys galėtų vykdyti pilnaverčius kovinius veiksmus. Vokietijos karinė žvalgyba Lenkijos pajėgas šalia Lietuvos sienos įvertino vos prilygstančias dviems pėstininkų divizijoms.

Svarbiausia, kad nei pėstininkų divizijos, nei kavalerijos brigados taikos metu neturėjo savo arklinio transporto (gurguolės) kolonų. Tokios kolonos: 8 pėstininkų divizijai ir 6 kavalerijos brigadai buvo formuojamos iš mobilizuotų valstiečių vežimų. III-ios apygardos junginių gurguolės (taboro) kolonos buvo sudarytos iš labai mažos keliamosios galios vienkinkių vežimų, todėl jų reikėjo labai daug. Daliniai su savimi turėjo tik labai nedidelį kiekį šaudmenų, maisto ir pašaro. Visa kita šaudmenų, maisto ir pašaro atsarga gabenama šiomis milžiniškomis (viena divizija – apie 1500) vežimų kolonomis. Pvz., pėstininkas nešdavosi 120 (3 koviniai komplektai) šovinių, dar 40 šovinių kiekvienam buvo pervežama pėstininkų kuopos vežimais. Divizijos kolonos perveždavo dar po 80 šovinių kiekvienam pėstininkui. Be to, šį komplektą kovos veiksmų metu reikia nenutrūkstamai papildyti. Dar reikėjo granatų, kariams maisto, o arkliams pašarų.

Lenkijos kariuomenės gurguolės vežimas. III DOK buvo mobilizuojami vieno arklio traukiami vežimai
Lenkijos kariuomenės gurguolės vežimas. III DOK buvo mobilizuojami vieno arklio traukiami vežimai

Dar blogiau artilerijoje. Jeigu baterija su savimi veždavosi 1/3 sviedinių, tai kitus 2/3 perveždavo diviziono ir divizijos kolonos, abi sudarytos iš mobilizuotų valstiečių vežimų. Nemobilizavus šių vežimų nebuvo įmanoma apsirūpinti šaudmenimis. Bent kiek pasislinkus į Lietuvos gilumą šaudmenų tiekimas dar labiau pasunkėtų. Visiškai prasta situacija buvo su aviacija. Pagrindinė Lenkijos naikintuvų masė – apie 150 naikintuvų PZL.11, buvo „pririšti“ prie žemės dėl variklio atramų defekto. Bombonešių Lenkijos karo aviacija neturėjo. Žvalgybinių ir linijinių (lengvieji bombonešiai-žvalgybiniai) lėktuvų atsargos nebuvo, todėl eskadrilėse vietoje etatinių 10 buvo vos po 6–7 galinčius skristi lėktuvus. Karo veiksmams su Lietuva Lenkijos karo aviacija tegalėjo „išstatyti“ nepilną dešimtį senų naikintuvų P.7 ir apie porą dešimčių žvalgybinių ir linijinių lėktuvų. Aviacijos pasirengimo lygį pademonstravo ir netikėtas įvykis – kovo 17 d., telkiant kariuomenę prieš Lietuvą, Vilniaus Kirtimų aerodrome nusileisdami buvo apgadinti ir nebegalėjo veikti 10 linijinių (t.y. naudojamų kaip žvalgybos ir lengvieji bombonešiai) PZL P.23B lėktuvų. Priešlėktuvinę gynybą sudarė mažai pavojingi pirmo pasaulinio karo laikų priešlėktuviniai pabūklai ir sunkieji 7,92 mm kulkosvaidžiai be automatinių ugnies valdymo sistemų. Silpnai šarvuotos tanketės (apie 580), mažo pravažumo lengvieji šarvuoti automobiliai (apie 100), kovos veiksmams nebetinkami pirmo pasaulinio karo tankai Renault FT (apie 100), ginkluoti vienu kulkosvaidžiu ar maža patrankėle, sudarantys didžiąją dalį Lenkijos šarvuotos technikos parko ir išmėtyti atskirais eskadronais bei kuopomis, didelės kovinės vertės neturėjo. Ženkliai geresni buvo 38 angliški „Vickers“ E ir apie 70 jų lenkiškų variantų 7TP (šių tankų gamyba buvo nutraukta 1938 dėl silpnų šarvų ir atnaujinta 1939 nesukonstravus naujo tanko tipo). Tankais 7 TP buvo ginkluotas vienas atskiras batalionas, o tankais Vickers – dvi neseniai sukurtos ir vis dar besiformuojančios 10-os motorizuotos brigados kuopos. Tačiau visa tai buvo toli nuo Lietuvos sienos, išmėtyta po įvairius dalinius.

Labiausiai tikėtina, kad prasidėjus ribotiems karo veiksmams, Vokietija nebūtų skubėjusi veržtis į Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą.

Nuo 1935 antros pusės buvo kuriamas mobilizacinis planas „W“, kuris turėjo įsigalioti nuo 1937 rudens, tačiau įsigaliojo tik 1938 balandį, numatė mobilizacijos būdus tiek puolant Vokietijai, tiek Sovietų Sąjungai. Viena iš kertinių plano ypatybių – esant reikalui buvo numatyta mobilizuoti ne visą Lenkijos kariuomenę, o tik atskirą jos dalį. Šis planas buvo išbandytas tik 1939 kovą, kada buvo mobilizuotos 4 pėstininkų divizijos ir 1 kavalerijos brigada, nei viena jų – iš III-ios apygardos. Kodėl ne 1938?

Jeigu palygintume skaičiais, Lenkijos kariuomenė taikos metu buvo šiek tiek daugiau nei 10 kartų didesnė už Lietuvos. Tačiau karo veiksmų eigai ir baigčiai svarbu ne tik kariuomenės dydis. Netgi labai didelė kariuomenė tam tikroje vietoje ir tam tikru laiku gali nesugebėti sukaupti pakankamai jėgų. 1937 metais karinės minties periodiniame leidinyje Mūsų žinynas, Nr. 11, buvo išspausdintas generalinio štabo majoro Bulvičiaus straipsnis Kariuomenės mokymo reikalu. Štai kaip jis pasisakė apie galimą karą: „Priešas, kuris brausis Lietuvon bus neabejotinai stipresnis už mus. Vis dėlto neturime galvoti, kaip dažnai menkai kariškai parengti žmonės galvoja, kad tas priešas bus nepaprastai stiprus ir mūsų jėgos atrodys „lyg varlė prieš dalgį.“ ...Paryškinimui galime prisiminti bet kurį laikotarpį iš mūsų Nepriklausomybės karų. Nors visi mūsų priešai buvo keliolika ar keliasdešimt kartų gausingesni už mus – tačiau nebuvo nei vienos situacijos kur būtume pastatyti „lyg varlė prieš dalgį.“ Priešo persvara nors ir būdavo gan ryški, bet vis tik ne tiek didelė, kad mūsų pasipriešinimas jau neturėtų reikšmės. Panašių aplinkybių galime tikėtis ir būsimajame kare“. Manyčiau, kad 1938 kovą tokia situacija ir susiklostė. Paskelbusi ultimatumą Lenkija ėmėsi deklaratyvių kariuomenės veiksmų prie administracinės linijos. Iš dislokacijos vietų išvedė vos keletą pulkų. Kad batalionai juose bent priartėtų prie karo meto etatų, į juos sutelkė karius iš kitų padalinių – t.y. neliko jokio savitarpio supratimo ir „susigrojimo“, taip pat ir jokio rezervo puolimui vystyti. Lenkija galėjo sutelkti ribotą kontingentą, ir tai ne per dieną ir ne per dvi – 4–5 pėstininkų divizijas ir 2 kavalerijos brigadas. Dalis šių pajėgų dar turėjo saugoti pavojingą ruožą su Vokietijos Rytprūsiais, t.y. neturėjo jokio aiškaus pranašumo prieš Lietuvos kariuomenę. Lietuvos divizijos turėtų veikti labai plačiuose baruose, todėl pagrindinėmis divizijos pajėgomis turėtų dengti tik vieną kryptį, su atvirais sparnais, tačiau, pasak Bulvičiaus, priešas bus tokioje pat padėtyje: „...nes kai kuriose kryptyse jis [priešas – E.P.] turės junginį iš 2–3 divizijų, bet ir jis kiekviename junginyje turės po du atvirus sparnus, turės neapsaugotą užnugarį“.

Beje, susipažinus su tuo metu nagrinėtais teoriniais pėstininkų pulko vykdomų kovos veiksmų uždaviniais matyti, kad Lietuvos kariuomenė ruošėsi manevriniam karui su priešininku, iš visų kaimynų labiausiai atitinkančiu Lenkijos kariuomenę. Uždavinių sąlygose buvo numatytas veikimas atvirais sparnais, t.y. be sąlyčio su kaimynais iš kairės ir dešinės, taip pat išmušant priešininką iš užimto placdarmo savoje upės pusėje ir neleidžiant jam permesti pastiprinimus. Priimant sprendimą pirmenybė teikiama aktyviems puolamiesiems veiksmas, o ne pasyviai gynybai.

Kariuomenės vado brig. gen. St.Raštikio reforma sudarė galimybę priedangos daliniams efektyviai stabdyti judriąsias Lenkijos kariuomenės dalis, leisti greitai mobilizuotis ir, pasislėpus už vandens kliūčių paskelbti Lenkijos kariuomenei patą. Lietuvos karo aviacija jau pirmomis dienomis buvo pajėgi praktiškai netrukdomai vykdyti žvalgybą, sekti lenkų kariuomenės judėjimą ir aktyviai vykdyti lenkų dalinių, ypač kavalerijos, atakas ir padėti jas stabdyti. Lenkijos karo aviacija savo pralenkti Lietuvos karo aviaciją neturėjo galimybių.

Labiausiai tikėtina, kad prasidėjus ribotiems karo veiksmams, Vokietija nebūtų skubėjusi veržtis į Klaipėdą ir Klaipėdos kraštą. Plačiau apie Vokietijos planus ir eventualią karinės agresijos eigą galima pasiskaityti čia.

Šiandien Lenkija yra gera kaimynė ir patikima strateginė Lietuvos partnerė nacionalinio saugumo srityje. Istoriją būtina žinoti, bet ji neturi daryti įtakos šiandieniniams santykiams ir sprendimams.

Žinoma, viskas galėjo susiklostyti ir ne taip palankiai. Lenkijos kavalerijos brigados, vis dėlto judresnės už pėstininkus, kėlė nemalonius prisiminimus dar nuo 1920 metų. Be 3 Lietuvos kavalerijos pulkų nebuvo kitų judrių dalinių, galinčių greitai atvykti į pavojingą vietą ir stabdyti ar konratakuoti prasiveržusį priešą. Nebuvo iš ko sudaryti rezervo, ryšių daliniai ir priemonės buvo nepakankami palaikyti patikimam ir pastoviam ryšiui tarp dideliame plote veikiančių dalinių. Karo aviacijai trūko ne tik lėktuvų ir jų rezervų, turimiems lėktuvams aiškiai trūko ir ugnies galios. Bet kokiu atveju, Lietuvos kariuomenė 1938 m. kovą išmoko keletą labai svarbių pamokų, padėjusių geriau pasiruošti lemtingiems ateities įvykiams.

Labiausiai pritrūko ne karinių pajėgumų, o politinės valdžios valios ir gebėjimo reaguoti į išorės grėsmes. Atsakomybė už valstybę ir jos ateitį kaip akmuo prispaudė politinę valdžią, diplomatus ir kariškius – visus, turėjusius priimti lemtingus sprendimus.

Šiandien Lenkija yra gera kaimynė ir patikima strateginė Lietuvos partnerė nacionalinio saugumo srityje. Istoriją būtina žinoti, bet ji neturi daryti įtakos šiandieniniams santykiams ir sprendimams.

Tekstas pirmą kartą platintas ČIA

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika