Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
ISTORIJA

#SignatarųDNR. Stepono Kairio giminaičio akibrokštas sovietų imperijai (II) 

2018 gruodžio 26 d. 13:55

Kiekvienas vaikas pasiilgsta savo tėvo. Kai tas ilgesys tampa nepakeliamas ir sustiprėja sparnai, regis, jokios sienos nebaisios. Vasario 16-osios akto signataro, inžinieriaus Stepono Kairio (1879–1964) giminaitis su bičiuliu, garsiu alpinistu, gūdžiais sovietiniais metais sumanė bėgti į Vakarus. Jungtinėse Valstijose gyveno išeivio likimą pasirinkęs jo tėvas.

S. Kairio artimieji pateko į dviejų XX amžiaus vidurio naikinančių jėgų mėsmalę. Brolis ūkininkas Jonas, ištremtas 1945 metais, mirė Permės srityje. Seserį Benediktą, Želtiškių dvaro šeimininkę, ištiko toks pats likimas. Sibiro kankinė buvo ir signataro žmona Ona Leonaitė-Kairienė (1898–1958). Po dešimt Irkutske praleistų metų ji grįžo visiškai praradusi sveikatą.

Man regis, mama apskritai buvo pagarsinusi esanti našlė. Slėpė faktą apie vyrą, kuris nepanoro gyventi „sovietiniame rojuje“.

Nepatikimos personos

LŽ pašnekovė Lina Kriščiūnaitė-Gerbutavičienė teigė apie S. Kairį pirmą kartą išgirdusi dar sovietmečiu iš savo mamos, signataro dukterėčios Benediktos Petniūnaitės-Kriščiūnienės.

„Mama sovietiniais metais savo dėdę S. Kairį minėdavo labai aptakiai. Sakė, buvo puikus inžinierius, labai mylėjo Lietuvą, gražiai braižė, į tėviškę vaikams atveždavo saldainių. O apie politinę jo veiklą neužsiminė. Tada nebuvo galima net prasitarti, kad giminiavaisi su tokiais žmonėmis. Nes ir mano tėvas Jonas Kriščiūnas buvo pabėgęs į Ameriką, dirbo lietuviškame radijuje, bendradarbiavo spaudoje. Tad mes sovietų režimui atrodėme nepatikimos personos. Valdžia stebėjo mus pro didinamąjį stiklą“, – pabrėžė Lina.

Jos mama Benedikta Petniūnaitė, S. Kairio vyriausios sesers Antaninos Kairytės-Petniūnienės dukra, baigusi Panevėžio mokytojų seminariją dirbo pradinių klasių mokytoja. Antaninos ir Vincento Petniūnų šeimoje augo dar penki vaikai – Juozas, Jurgis, Jonas, Julija ir Emilija.

Benedikta ištekėjo už pedagogo, visuomenininko, Šaulių sąjungos nario J. Kriščiūno. 1940 metų gegužę, sovietų aneksijos išvakarėse, pasaulį išvydo pirmagimė jų duktė Lina Kriščiūnaitė, LŽ pašnekovė. Dar po poros metų šeimai gimė sūnus, tėvo garbei pavadintas Jonu.

Į Vakarus traukėsi dviračiais

J. Kriščiūnas buvo veiklos žmogus, todėl kai 1941 metais vokiečiai jam pasiūlė eiti Visuomenės reikalų departamento direktoriaus pareigas, vyriškis sutiko. Manė šiame poste galėsiantis labiau pasitarnauti savo tautiečiams. Žmona Benedikta mėgino atkalbėti vyrą, nes laiko būta nesaugaus, dviprasmiško.

Ir jos būgštauta nebe reikalo. Karui einant į pabaigą ir sovietams stumiant vokiečius iš Lietuvos, J. Kriščiūnui ėmė grėsti susidorojimas, mažų mažiausia – tremtis. Todėl jis su bičiuliu Jonu Lozoraičiu ryžosi trauktis į Vokietiją.

Žmona Benedikta ir du mažamečiai vaikai liko Lietuvoje. Anot L. Gerbutavičienės, atsisveikinta paskubomis. Šeima paliko nuomojamą butą Kaune ir išvažiavo į Jono tėviškę Pilviškiuose, Suvalkijoje. Manė ten būsiant saugiau išgyventi karo metą ir grįžti, kai Lietuva vėl atgaus laisvę.

O bėgliai dviračiais pasiekė pasienį, kaimiškomis gėrybėmis papirko pareigūnus. Keliavę per Drezdeną, Meiseną, Tiuringiją, Bambergą, galiausia 1948 metais pateko į pabėgėlių stovyklą JAV kontroliuojamoje zonoje.

ALB: laisvės viltis

„Tėvas visada save laikė pusiau „amerikonu“. Nes jo paties tėvai susitiko JAV, Springfilde. Vienas dirbo kasyklose, plieno liejykloje, o motina gamino maistą lietuviams nuomininkams.

Ten juodu susituokė, ten jiems gimė du sūnūs. O mano tėvas motinos įsčiose grįžo į Lietuvą, gimė 1908 metais praėjus keliems mėnesiams po kelionės atgal“, – pasakojo L. Gerbutavičienė.

Galbūt todėl J. Kriščiūnas neturėjo didesnių dvejonių, ką daryti toliau – kai JAV atvėrė sienas pabėgėliams iš Europos, emigravo į šią šalį. Apsigyveno Detroite, pradėjo dirbti „Ford“ automobilių gamykloje. Tačiau veiklų žmogų tuoj įtraukė lietuvybės barai.

J. Kriščiūnas tapo „Amerikos lietuvių balso“ (ALB, American Lithuanian Voice) radijo klubo nariu. Patriotinė radijo valandėlė pradėta transliuoti 1945 metų rugsėjo 8-ąją kaip atsvara tuo metu Detroite veikusiam prokomunistiniam radijui, jo skleidžiamam melui.

Pusvalandžio trukmės laida eteryje skambėjo sekmadieniais nuo 9 valandos ryto. „Amerikos lietuvių balso“ branduolį sudarė J. Kriščiūnas, Vacys Urbonas ir Kazys Gogelis. Ilgamečiu programos vedėju dirbo Rapolas Valatka.

Kai 1970 metais ALB minėjo veiklos 25-metį, J. Kriščiūnas radijuje jau buvo pabuvojęs ALB valdybos nariu, iždininku, direktoriumi, vicepirmininku. Nuo 1958 metų iki gyvenimo pabaigos buvo programos redaktorius ir pranešėjas. Pasak jo, šis darbas buvo arčiausia širdies, tarp lietuvių palaikant Lietuvos laisvės grįžimo viltį.

Laisvės vėliavnešė

Į Vakarus pasitraukė ir du B. Kriščiūnienės broliai, pašnekovės L. Gerbutavičienės dėdės. Jurgis rinkosi Australiją, o Juozas iškeliavo į JAV, Detroitą. Jo namuose iki mirties 1964 metais glaudėsi signataras S. Kairys. Dėdė Jonas Petniūnas liko dirbti ūkyje, rėmė partizanus. Nukentėjo, slapstėsi, net turėjo keisti pavardę.

Savo ženklą sovietų okupuotoje tėvynėje paliko ir Linos teta Julija Petniūnaitė, pradinės mokyklos mokytoja iš Kurtuvėnų (Šiaulių rajonas). 1941 metų Vasario 16-osios naktį beržo viršūnėje greta judraus kelio suplevėsavo Lietuvos trispalvė.

Rizikuodama savo laisve, tokią akciją sumanė Julija, Neįgali, nedidukė, su kuprele nugaroje ir krūtinėje, tačiau bebaimė moteris. Medis tyčia ištepė derva, kad būtų nepatogu į jį lipti. Niekas nenorėjo taptis drabužių, tad vėliava iškabėjo iki popietės. J. Petniūnaitės dėl to niekas neišdavė.

Julija, Kriščiūnų šeimai likus be tėvo, padėjo auginti sesers Benediktos sūnų Joną. „Teta mus labai globojo, išmokė įvairiausių darbų. Aš ją laikau savo antrąja mama“, – teigė L. Gerbutavičienė.

Namus stebėjo saugumas

Po karo Linos mama su vaikais vėl gyveno Kaune. Dirbo pradinių klasių mokytoja Kauno 5-ojoje (dabar – Vinco Kudirkos progimnazija) ir 4-ojoje (dabar – Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazija) vidurinėse mokyklose.

Lina ir Jonas baigė Salomėjos Nėries mokyklą (dabar – Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazija), Kauno politechnikos institutą (KPI, dabar – Kauno technologijos universitetas).

Tėvas J. Kriščiūnas JAV sukūrė antrą šeimą, susituokė su Marta (Morta), kilusia iš Dzūkijos. Lietuviškai gerai kalbantis jų sūnus Richardas, teisininkas, Detroito apylinkės vyriausiais prokuroras, kelis kartus lankėsi Lietuvoje, buvo susitikęs su tėvo giminėmis.

Nepaisant naujos santuokos, J. Kriščiūno saitai su Sovietijoje likusia šeima niekada nebuvo nutrūkę. Kiek galėjo, ją rėmė, susirašinėjo. Tačiau laiškus iš pradžių siuntė svetima pavarde, kitiems žmonėms.

„Man regis, mama apskritai buvo pagarsinusi esanti našlė. Slėpė faktą apie vyrą, kuris nepanoro gyventi „sovietiniame rojuje“. Nes būdama mokytoja galėjo akimirksniu netekti darbo. O mes su broliu nebūtume įstoję į aukštąją mokyklą. Gerai, kad KPI rektorius Kazimieras Baršauskas buvo gana tolerantiškas žmogus. Suprantama, ilgainiui visi viską sužinojo“, – pasakojo L. Gerbutavičienė.

Šeimos namus Radastų gatvėje sekė sovietinio saugumo pareigūnai. Stebėta, kas juose lankosi, galbūt tikintis, kad grįš ir J. Kriščiūnas. Mama kelis kartus buvo kviečiama „į apačią“, Saugumo rūmus Parodų kalno papėdėje.

Signataro Stepono Kairio moterys: revoliucionierė Ciotka ir Sibiro kankinė (I dalis)

Ketino bėgti iš SSRS

Kiekvienas vaikas pasiilgsta savo tėvo. Kai tas ilgesys tampa nepakeliamas ir sustiprėja sparnai, regis, jokios sienos tavęs nesustabdys. Linos brolis Jonas su bičiuliu Kastyčiu (Konstantinu) Zubovu, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vaikaičiu, garsiu alpinistu, 1971 metais žuvusiu kopiant į Tian Šanį, buvo nutarę per Turkiją pabėgti į Vakarus.

Septinto dešimtmečio pradžioje juodu studijavo KPI. „Kastyčiui patiko slalomas, o mano svainiui Jonui – lygumų slidinėjimas. Artimiesiems nieko nesakę, juodu pasirinko maršrutą per Karpatus. Čiuožė naktį. Jau buvo visai šalia sienos, kai pakliuvo į pasieniečių rankas. Mamai teko važiuoti sūnaus parsigabenti į Lietuvą“, – pasakojo Linos vyras Kazimieras Gerbutavičius. Nukeliauti pas tėvą į JAV Jonui pavyko tik perestroikos laikais.

Tėvo atsilankymas

Sovietų Lietuvoje J. Kriščiūnas su buvusia žmona Benedikta ir abiem vaikais susitiko vieną vienintelį kartą. Tuo metu, aštunto dešimtmečio pradžioje, dukra Lina jau buvo sukūrusi šeimą su K. Gerbutavičiumi, Sausio 13-ąją sovietų omonininkų nužudyto Dariaus Gerbutavičiaus krikštatėviu. Pora ir du jos vaikai – Rolandas ir Elona – gyveno Anykščiuose. Tėvai dirbo inžinieriais „Anykščių vyno“ gamykloje.

Tėvo viešnagę netruko apkartinti sovietinis marazmas. „Su gamyklos direktoriumi, regis, visai neblogai sugyvenome. Atsivedėme tėvą aprodyti gamyklos, – pasakojo L. Gerbutavičienė. – O direktorius ir klausia: „Kodėl nevažiavote į partijos komitetą leidimo?“ Dieve, galvoju, senukas atvažiavo, ką – jam tas „šamarliakas“ labai įdomu? Nusižiūrės ką nors, receptą sužinos? – piktinosi Lina. – Ne kosminių laivų statykla! Juk tada leisdavo susitikti tik Vilniuje ir tik su valdžios priežiūra.“

Vėliau, 1984 metais, pas senelį JAV viešėjo jos sūnus Rolandas. „Tėvas kvietė mane, bet aš sunkiai tveriu skrydžius lėktuvu. Todėl išvažiavo Rolandas“, – pasakojo L. Gerbutavičienė. J. Kriščiūnas mirė 1992-aisiais, Benedikta – 1990 metais.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika