Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
GYNYBA

Nusimetusi uniformą Gynybos štabo seržantė virsta Kyudo kare 

2019 kovo 16 d. 17:37
Lietuvos kariuomenės Gynybos štabe tarnaujanti štabo seržantė Aurelija Vosylė -  Kyudo karė.
Lietuvos kariuomenės Gynybos štabe tarnaujanti štabo seržantė Aurelija Vosylė -  Kyudo karė.
Lietuvos kariuomenės nuotrauka

Iš sostinės į išskirtinį vienkiemį persikėlusi gyventi karė užsiiminėja Rytų kovos menais ir pasaulio čempionatuose užnugaryje palieka stipriausius Europos lankininkus

Lietuvos kariuomenės Gynybos štabe tarnaujanti štabo seržantė Aurelija Vosylė – vilnietė „iš prigimties“, tačiau prieš kelis metus į kaimą išsikėlusi gyventi karė į kariuomenę atėjo ieškodama darbo. NATO sąjungininkų mokymus baigusių Lietuvos instruktorių vedamuose įtemptuose kursuose, Lietuvos kariuomenės mokykloje, tapo tikra kare. Vėliau susidomėjo Kyudo (Kyudo – japonų kovos menas, kuriame treniruojamasi šaudyti lankais) ir sako, kad po daugiau nei dvidešimties metų tarnybos išsiugdė nepakantumą „zyziantiems“ ir įprato gerti kavą.

A. Vosylė pasakoja, ką reiškia būti Rytų kovos menų meistre, kaip sekasi visiškam „asfalto vaikui“ gyventi vienkiemyje ir kokius įpročius išsiugdė Lietuvos kariuomenėje.

– Papasakokite, kodėl susidomėjote karine tarnyba?

–Pradėjau aš 1995 m. atskirajame komendantiniame batalione (dabar – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Štabo batalionas – red.), nuo logistikos skyriaus. Man buvo 25-eri ir aš ieškojau darbo. Tais laikais darbą rasti nebuvo lengva.

Baigusi mokyklą Vilniuje ištekėjau ir išvažiavau studentauti į Kauną. Vyras studijavo, o aš bandžiau stoti į Dailės akademiją, nes taip pat buvau baigusi ir Dailės mokyklą. Į Dailės akademiją neįstojau. Antrais metais irgi neįstojau. Tada, savo malonumui, įstojau į kulinarijos techniką pasimokyti gaminti maistą. Vėliau, tarnaudama KP, apsigyniau viešojo administravimo bakalauro laipsnį Mykolo Romerio universitete. Pabuvus tris metus su sūnumi (po tris metus trukusių vaiko auginimo atostogų), supratau, kad reikia darbo. Kūrėsi batalionas, reikėjo žmonių ir priėmė mane.

Batalione pradėjau nuo logistikos, po to perėjau į S-5 (ryšiai su visuomene – red.). Darbai buvo įvairūs: pradedant nuo važinėjimo su kariais į ekskursijas. Teko dalyvauti ir rūpintis kariais įvairiuose renginiuose Į Karo policiją perėjau 2001 m., kai ji buvo dar visai neseniai įsikūrusi. Štabe buvo gal tik 10–15 karių. Čia pradirbau 10 metų.

–Papasakokite kokį nors išskirtinį tarnybos momentą? Ar visa tarnyba yra kaip didelis „išskirtinis momentas“?

– Nežinau iš tikrųjų. Kokių čia didelių momentų... Atsimenu, Karo policija mane išsiuntė mokytis į Pirmą (pėstininkų) pakopą Divizijos generolo Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokykloje. Kaip tik mūsų instruktoriai buvo pabaigę „marinų“ (NATO sąjungininkų – jūrų pėstininkų – instruktorių rengimo kursą – red.), tai ten buvo smagu. Grįžus namo gyvenimas pasidarė toks lengvas ir paprastas... Visokie nereikšmingi dalykai atkrito.

–Kaip šeimyna žiūrėjo į Jūsų kario kelią?

– Su šeimyna tai pas mane sudėtingai. GŠB betarnaujant, aš išsiskyriau ir mes gyvenome dviese su sūnumi. Sūnus manęs nematydavo nei vakarais, nei savaitgaliais dėl įvairiausių renginių. Šv. Kalėdas ir Šv. Velykas būdavome mes dviese su kariais ir su vaikais iš vaikų namų. Šauktiniai tuo metu šventes leisdavo dalinio vietose, o mes dar pasikviesdavome vaikus iš vaikų namų. O kas juo atsiveš? Aš atsiveždavau, o kad mano vaikas švenčių nesutiktų vienas, tai pasiimdavau ir jį.

Dabartinis vyras su kuriuo gyvenu atsirado su lankais. Aš nuėjau į treniruotes beveik tuo pačiu metu kai perėjau į Gynybos štabą. Tai pačiais metais atėjo treniruotis ir jis. Ir mes gal po metų pradėjome bendrauti nebe tik kaip lankininkai...

– Taigi tarnaudama Gynybos štabe išėjote šaudyti su lankais?

– Tikriausiai vidurio amžiaus krizė... Domėjausi Rytų filosofija, o iš to ir kovos menais. Daug knygų perskaičiau ir vieną dieną pagalvojau: „Gerai, čia teorija, o praktika kur?“ Tada galvojau, kad reikia kažkuo užsiimti. Pasidairiau ir visiškai netyčia internete pamačiau žmogų su lanku. Man tai kovinis baletas. Vienas iš svarbesnių dalykų yra grožis. Kai pagalvoji, kaip reikia iššauti iš lanko, kad ką nors nušauti gražiai. Taip ir nulėkiau į treniruotes.

Laikant egzaminą arba varžybose reikia pataikyti į takinį, esantį 28 metrų atstumu./ Lietuvos kariuomenės nuotrauka
Laikant egzaminą arba varžybose reikia pataikyti į takinį, esantį 28 metrų atstumu./ Lietuvos kariuomenės nuotrauka

Kyudo federacija subrendo ir įstojo į visas tarptautines federacijas. Iš pradžių mus „šefavo“ vokiečiai, nes pas mus Lietuvoje nėra žmogaus, kuris galėtų mokyti.

–Kada išsilaikėte pirmą daną (meistro kvalifikacinis laipsnis – red.)?

– Pirmą daną išsilaikiau po metų treniruočių Paryžiuje. Dar po dviejų metų ten pat važiavome laikyti antro dano ir tuo pačiu ten vyko Antrasis Pasaulio Kyudo čempionatas.

Pats Kyudo pasaulyje plisti pradėjo neseniai. Tačiau Kyudo entuziastų bendruomenė labai sparčiai išaugo visame pasaulyje. Atsirado besidominčių tiek amerikiečių, tiek europiečių ir jie pradėjo įkalbinėti japonus, kad mokytų. Atsirado tarptautinė Kyudo praktikuojanti bendruomenė ir galiausiai buvo nuspręsta, kad galima organizuoti pasaulio čempionatus.

Pirmasis vyko Japonijoje, o mes važiavome į Paryžiuje vykusį antrą čempionatą 2014 m. Buvome pasitreniravę tik trejus metus, labai savimi pasitikėjome ir važiavome į čempionatą. Tokia šalis, kaip Vokietija, renkasi iš tūkstančių. Mes atsirinkom taip – tu, tu ir tu, ir nusprendėm važiuoti.

Lietuvoje užsiimančių tuo yra apie 20, o į treniruotes vaikštančių dar mažiau. Sudėtinga. Be to, turi viską finansuoti pats. Nebuvo paprasta išvažiuoti, bet mes išvažiavome ir buvome labai patenkinti. Važiavome ir varžytis, ir egzaminų laikyti. Išsilaikėme antrą daną.

Pernai metais buvo ketvirtasis Kyudo čempionatas. Akys buvo didelės ir plačios, nes mes patekome į Kyudo „Meką“. Buvome Tokijo centre.

– Su kokiomis viltimis važiavote?

– Viltys buvo tokios pačios kaip ir trečiajame čempionate – nebūti paskutiniais. „Savo nelaimei“ mes buvome ketvirti. Pirmi buvo japonai, antri – taivaniečiai, ir nusileidome pusfinalyje italams.

– Kas rikiavosi po Jūsų?

– Britai, mes juos nugalėjome, vokiečiai taip pat. Prancūzai, turintys labai didelę bendruomenę, irgi liko po mūsų, kuo mes labai stebėjomės, nes jie siuntė geriausius iš geriausių. Iš viso savo komandas buvo sudarę 18 šalių. Iš viso į pasaulio čempionatą buvo atvykęs 881 lankininkas, dauguma iš jų dalyvavo individualioje įskaitoje.

– Kokį turi priskirtą tarnybinį ginklą?

– Pistoletą ir automatą.

–Iš ko sunkiau šaudyti: iš lanko ar iš G-36?

–(Ilgai juokiasi) Iš manęs lankininkai labai juokdavosi, kai aš šaudydama užmerkiu vieną akį. Jie klausia, ką tu čia darai. Aš sakau – šaudau. Su lanku šaudant reikia žiūrėti abejomis akimis. Man iš tikrųjų patinka. Kartais einame ir laisvalaikiu į privačias šaudyklas pašaudyti, nes man tai patinka daryti.

Lietuvos kariuomenės Gynybos šštabo seržantė Aurelija Vosylė./ Lietuvos kariuomenės nuotrauka
Lietuvos kariuomenės Gynybos šštabo seržantė Aurelija Vosylė./ Lietuvos kariuomenės nuotrauka

–Jeigu reikėtų apibūdinti vienu sakiniu Kyudo?

–Kyudo turi savo devizą: shin zen bi „Gėris, tiesa, grožis“. Tie trys žodžiai apibūdina, kad tu turi žinoti, ką tu darai, dėl ko tu darai, su kokia širdimi tai darai ir tai turi būti estetiškai gražu.

Kai pasibaigė karai Japonijoje, prasidėjo kovos menų kultivavimas. Lankas, kaligrafija ir bonsai sustatomi į vieną eilę. Tai tikslas, kad tu privalai kažką nukauti, yra nuėjęs į antrą planą, o pirminis tikslas yra savęs tobulinimas per lanką. Tu gali tobulinti per kaligrafiją, per arbatos gėrimo ceremonijas arba per lanką.

– Koks yra tolimiausias atstumas šio lanko?

– Laikant egzaminą arba varžybose tai yra 28 metrai. Pas juos tai susiklostė istoriškai. Lankininkas turi peršauti dvi eiles ietininkų. Savo ietininkų eilę, priešininkų eilę ir pataikyti į kitus priešininkus. Už tai tie 28 metrai. Aš taip suprantu, kad ir kaunamoji galia yra atitinkama. Japonai naudojo odinius šarvus, todėl ir prašauti juos reikėjo iš tam tikro atstumo.

Dar ir 60 m. atstumas, yra šaudymai nuo arklių, bet mes šito nedarome, nes visų pirma reikia arklių, visų antra reikia, kad tie arkliai būtų apmokyti. Netgi patys japonai neturi tokios prabangos jodinėti ant arklių. Jie naudoja tam skirtą muliažą ir treniruojasi ant jo. O po to gauna žirgą, kuris nesibaido ir lekia šuoliais. Tuomet šaudo.

– Kas tas taikinys?

– Tai žmogaus krūtinės dydžio rutuliukas ir į jį turi pataikyti iš 28 metrų. Kur pataikai, į kurią vietą yra nesvarbu.

– Viskas šlifuojama iki šūvio momento, taip?

– Taip. Japonijos princesė, kuri dalyvavo trečiojo pasaulio kyudo čempionato atidarymo ir uždarymo ceremonijose ir kuruoja futbolą bei kyudo, yra pasakiusi, kad kyudo yra kaip jūra. Kuo toliau eini į ją, tuo ji darosi gilesnė. Kaip ir mokslininkai sako, kad kuo daugiau mokaisi, tuo labiau suvoki, kad nieko nemoki.

Mūsų mokytojo mokytojas yra pasakęs: „Strėlė pati sau skrenda tiesiai, tiktai mūsų ego gali sutrikdyti jos skrydį“. Didžiausias dalykas yra emocijų išjungimas. Per varžybas tu turi kokią valandą arba dvi sėdėti ant kėdutės nejudėdamas ir laukdamas. Paskui tu išeini ir išauni dvi strėles. Gali būti, kad tu nuvažiuoji į egzaminą ir neturi daugiau galimybių išauti. Iššovei dvi strėles ir pagal tai japonai nustatė, esi vertas to dano ar ne.

–Esate žmogus iš kariuomenės, pasitaiko dirbti stresinėmis sąlygomis. Ar panaudojate kyudo „ramybės“ įgūdžius tarnyboje?

– Naudoju, tarnyboje tai labai padeda. Streso natūraliai visada kariuomenėje kažkiek yra, ir ta kyudo ramybė man tai labai padeda. Pagalvoju, jeigu aš dabar stresuosiu, keičia ką nors ar ne? Tai sunkiai nupasakojama, bet emociškai tai padaroma. Tu turi pereiti tam tikrus žingsnius.

– Tai širdis vis tiek šaukiasi kovinės tarnybos?

– Šaukiasi. Nori nenori, pirma pakopa (įtemptas kursas Lietuvos kariuomenės mokykloje – red.) iš manęs karį padarė ir sustatė į tam tikras vėžes. Po 23 metų tarnybos jaučiu, kad kariuomenė labai daug davė man įvairiausių įgūdžių. Turbūt kiekvienam duoda, tik kiekvienas tą pastebi skirtingu laiku...

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika