Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
GYNYBA

NATO reikia priimti naujų narių 

2019 kovo 28 d. 08:00
NATO ir Lietuvos valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija prie prezidentūros. 
NATO ir Lietuvos valstybės vėliavų pakėlimo ceremonija prie prezidentūros. 
BNS nuotrauka

2004-ųjų kovo 29 dieną Lietuva tapo NATO nare. Sukaktį minime su šūkiu: „15 metų su NATO mes saugūs!“ Ar tikrai? Ar šiemet 70-metį mininti Šiaurės Atlanto sutarties organizacija mus saugo ne tik nuo karinių, bet ir kibernetinių ar energetinių grėsmių? Pagaliau, ar pati Lietuva patikimai saugo NATO?

Šiuos ir kitus klausimus „Lietuvos žinios“ pateikė pulkininkui Romualdui Petkevičiui, vadovavusiam Krašto apsaugos ministerijos (KAM) NATO, vėliau – Ginkluotės ir valdymo sistemų departamentams, tarnavusiam Vyriausiojoje jungtinių pajėgų Europoje vadavietėje, dirbusiam Lietuvos gynybos atašė JAV ir Kanadai. 2012–2014 metais ir nuo 2018-ųjų jis vadovauja NATO Energetinio saugumo kompetencijos centrui.

Esame saugūs, nes galime apsiginti ir patys

Romualdas Petkevičius: „NATO nereikia keisti, reikia tik priimti naujų narių. Lietuva yra geriausias įrodymas, kaip padidėja šalies vertė jai tapus Aljanso nare.“

– Šiandien išgyvename turbūt didžiausias saugumo grėsmes nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo, piešiami scenarijai, kad Lietuva būtų užimta greičiau, nei 29 NATO šalys sutartų dėl Šiaurės Atlanto sutarties 5-ajame straipsnyje garantuojamos pagalbos. Tad ar tikrai mes saugūs?

– Neturiu jokių abejonių – iš tikrųjų esame saugūs. Visuomenė turėtų jaustis saugi matydama, kas pasikeitė Lietuvoje įstojus į Aljansą. Štai NATO oro policijos misija pradėjo veikti mūsų šalyje dar iki pasirašant narystės protokolus. Po įvykių Ukrainoje papildomai prisidėjo orlaivių ir Estijoje, o Lietuvoje pradėjo veikti NATO pajėgų integravimo vienetas, kurio užduotis – prireikus užtikrinti NATO pajėgų dislokavimą regione, taip pat NATO priešakinių pajėgų bataliono kovinė grupė iš Vokietijos.

Esame saugūs ne tik todėl, kad mus apgins NATO, bet ir todėl, kad galime apsiginti ir patys. Lietuvos kariuomenė išaugusi, subrendusi, gebanti veikti išvien su NATO pajėgomis ne tik Lietuvos teritorijoje – mūsų kariai dalyvauja tarptautinėse operacijose. Ne tik kariai – mūsų savanorių daliniai taip pat dalyvavo misijoje Afganistano Goro provincijoje. Paprasti žmonės, kurie tam skiria tik savo laisvalaikį, yra tiek pajėgūs, kad galėjo veikti užsienyje, o Lietuvoje, jei reikėtų gintis, jų vaidmuo būtų neįkainojamas.

Tad turime visą spektrą labai gerai pasirengusių pajėgų. Turėjome problemų dėl krašto apsaugos sistemos finansavimo, bet dabar yra pakankamai lėšų įsigyti modernios ginkluotės – mūsų turima yra moderni, atitinkanti NATO standartus.

Dėl narystės NATO mūsų kariuomenė tapo vakarietiška, integruota, labai pajėgi ir palaikoma visuomenės. Daug pasako vien toks faktas, kad grąžinus nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą kelis pirmus šaukimus visiškai pakako vien savanorių.

Į naujas grėsmes – šiuolaikiškas atsakas

– Pasaulis keičiasi, grėsmės šiandien klastingesnės. Net būta pasiūlymų papildyti NATO sutarties 5-ąjį straipsnį, kad jis galiotų ir vadinamojo hibridinio karo metu. Ar NATO pakankamai geba atremti tokias grėsmes?

– Karo grėsmės lieka, bet atsiranda naujų – kibernetinių ar energetinių. NATO – labai lanksti organizacija, ji pasirengusi atsakyti ir į tokias grėsmes. Tam buvo įsteigtas ir mūsų NATO Energetinio saugumo kompetencijos centras, taip pat Kibernetinio saugumo kompetencijos centras Estijoje, o Strateginės komunikacijos kompetencijos – Latvijoje. Karyba keitėsi ne kartą, tad atlaikysime ir šias grėsmes.

– Kalbėdami apie energetinį saugumą visų pirma turime galvoje, kaip nebūti atkirstiems nuo energetinių šaltinių, arba grėsmes, kurias gali kelti baigiama statyti Astravo atominė elektrinė. Tačiau jūsų centras taip pat rūpinasi, kaip taupiai kariuomenėje naudoti energetinius išteklius. Tad kas jūs labiau – kariškiai ar energetikai?

„Esame saugūs ne tik todėl, kad mus apgins NATO, bet ir todėl, kad galime apsiginti patys, nes mūsų kariuomenė išaugusi, subrendusi.“

– NATO turi apie 25 kompetencijos centrus. Mūsiškis (Energetinio saugumo kompetencijos centras) į energetinį saugumą žvelgia visapusiškai – nuo politinių, ekonominių, kritinės energetikos infrastruktūros apsaugos iki efektyvumo, alternatyvių energijos šaltinių pritaikymo karyboje klausimų. Centre dirba daugiau civilių nei kariškių, be to, jo veikloje dalyvauja ne tik šalių Gynybos, bet ir Užsienio reikalų, Ekonomikos ministerijų atstovai. Plati ir valstybių, kurios sudaro šį centrą, geografija: jį įsteigti NATO pasiūlė Lietuva, o jo narės yra Prancūzija, Italija, JAV, Didžioji Britanija, Turkija, Latvija, Estija, Vokietija, partnerės – Gruzija, Suomija, dar jungiasi Ukraina, Lenkija. Kiekviena valstybė į centrą atsineša ir jai aktualią problematiką.

Lietuvai labai svarbus regiono energetinis saugumas. Mums jau nebegresia pavojus prarasti prieigą prie energetikos šaltinių, nes pasistatėme savo suskystintų gamtinių dujų terminalą. Tad galime užtikrinti ne tik savo, bet ir kaimynų poreikius. Tačiau su kolegomis iš NATO hibridinių grėsmių centro Estijoje rengiame ir jau gegužę pristatysime studiją apie rusiško tipo atominių reaktorių saugumą. Baltijos regionui taip pat svarbus elektros tinklų atjungimas nuo rusiško BRELL tinklo ir sinchronizacija su vakarietiškais tinklais. Dabar dirbame prie studijos, kokios galėtų kilti grėsmės, jei šios sinchronizacijos planuojami terminai būtų atidėti.

Analizuojame ir Pietų Europos valstybių energetines problemas, Turkija paprašė įvertinti jos potencialą energetikos išteklių tranzito srityje, NATO – Vidurio Europos vamzdynų sistemos pajėgumą transportuoti kurą, Vokietija – „Nord Stream“ ekonominius ir geopolitinius aspektus. Štai neatmestina, kad Rusija, prisidengusi „Nord Stream“, gali padidinti karinių pratybų dažnį Baltijoje motyvuodama, kad joje yra jų energetikos struktūra, ir jie turi rengtis ją apsaugoti. Ar NATO tam pasirengusi? Žinoma, pasirengusi, nes taip pat suplanuos pratybų, kurios parodys NATO pasirengimą reaguoti ir duoti atsaką.

Tačiau mūsų centras, siekdamas didesnio ekonominio efektyvumo karyboje, analizuoja ir inovacijas energetikos srityje. Pavyzdžiui, kariuomenei perduosime hibridinį elektros energijos generatorių, kuris gali generuoti energiją ir iš atsinaujinančių energijos šaltinių, vykdome eksperimentą kartu su vokiečių pajėgomis, esančiomis Lietuvoje, ir kanadiečių – Latvijoje, analizuodami, kaip jie galėtų taupyti energetinius išteklius.

Romualdas Petkevičius. / Alinos Ožič nuotrauka
Romualdas Petkevičius. / Alinos Ožič nuotrauka

Taigi, temų spektras – nuo politikos iki ekonomikos, bet imamės tik tų, kurioms pritaria visos centro valstybės. Centro nauda, vertinant galimas grėsmes, svarbi ne tik NATO pajėgoms, bet ir visuomenei.

Ukrainą ir Gruziją mato kaip NATO nares

– Dėl savo istorinės patirties geriau nei kiti suprantame grėsmes Baltijos regione, bet ar pakankamai tai įvertina NATO šalys?

– Kaliningrado militarizavimo grėsmė egzistuoja. Žinome, kiek Rusijos ginkluotės ir technikos, kiek karinių dalinių ten sutelkta. Taip, Rusija nori išlaikyti Kaliningradą kaip savo strateginę platformą, bet šios grėsmės neturėtume bijoti. Karyba, technologijos tobulėja, esama įvairių priemonių greitai sureaguoti į grėsmę, pristatyti dalinius, ginkluotę. Dirbau NATO Europos vadavietėje, atsakingoje ir už mūsų regiono gynybą, tad gerai žinau, kad esama planų, kaip apsaugoti šį regioną, ir NATO tam pasirengusi.

– Po Krymo aneksijos Juodosios jūros regione atsirado NATO ir Rusijos jėgų disbalansas. Kaip įvykiai Ukrainoje pakeitė NATO?

– Labai vertinu NATO kaip organizacijos lankstumą. Situacija Ukrainoje Aljansą verčia žiūrėti į problemas šioje šalyje kaip į grėsmes ne tik jai, bet ir visai Europai. Atsirado hibridinio konflikto suvokimas, ir NATO jau turi įrankių į jį sureaguoti. NATO būstinėje atsirado naujas atsako į hibridines ir energetines grėsmes skyrius, Aljanso narės, esančios Juodosios jūros regione, pasirengusios į tai reaguoti. Išmoktos pamokos ir iš įvykių Azovo jūroje.

– Kiek realu, kad Ukraina taps NATO nare?

29 valstybes vienijančios NATO pagrindinės užduotys – užtikrinti kolektyvinę gynybą, krizių valdymą ir bendradarbiavimu grindžiamą saugumą.

– Dabar Ukrainoje vyksta kai kas panašaus į tai, kas Lietuvoje buvo prieš daugiau kaip 15 metų: toks pats pasiryžimas tapti NATO nare, panašūs visuomenės požiūrio pokyčiai – iš pradžių žmonės ne visai suprato NATO naudą, bet požiūris labai greitai pasikeitė pamačius konkretų bendradarbiavimą ir jo rezultatus. Ukrainos kariuomenė parodė, kad gali duoti atsaką. Tačiau narystė NATO – ne vien techninis dalykas, ten daugiau politikos. Matyčiau tiek Ukrainą, tiek Gruziją kaip NATO šalis, nes toks valstybių ambicijų tapti Aljanso narėmis patenkinimas suteikia teigiamo postūmio visai tos šalies visuomenei, o ką jau kalbėti apie kariuomenę. Žinoma, tada šalyje pajuntamas poreikis 2 proc. bendrojo vidaus produkto skirti gynybai. Tačiau atremti grėsmes reikia pasirengti, o tai kainuoja. Tikiu, kad neatimame iš visuomenės, o suteikiame pridėtinę vertę – visuomenė jaučiasi saugesnė.

Ar mes giname NATO

– Kiek Lietuva gina NATO? Taip, dalyvaujame tarptautinėse misijose, bet ar po įvykdytų teroro aktų kitose šalyse Lietuva yra pakankamai aktyvi paramos teikėja?

– Lietuva tolygiai dalijasi atsakomybe pagal savo dydį, biudžetą, galimybes. Esame dalyvavę NATO operacijose nuo Bosnijos, Kroatijos, Kosovo iki Afganistano, Irako, ir ne tik su NATO vėliava, bet ir su kitomis, prisidedančiomis prie saugumo. Pavyzdžiui, Jungtinių Tautų misijoje Malyje yra ir lietuvių karių. Dirbdamas NATO štabuose Europoje bei JAV apie Lietuvos karius girdėjau tik labai gerus atsiliepimus. Be to, mūsų daliniai integruoti į didesnius kitų valstybių, pavyzdžiui, Danijos ar Vokietijos, dalinius, yra pasirengę integraliai su jais veikti.

Buvo ir tokių pagalbos pavyzdžių, kai po žemės drebėjimo Pakistane (nors tai ne karinė problema, o regionas nutolęs nuo mūsų) Lietuva su NATO vėliava gabeno ten vandens gėlinimo įrangą.

– Ar NATO vertina visuomenės paramos kariuomenei formuotes – savanorius, šaulius, visuomenės pasitikėjimą kariuomene?

– Atsižvelgiant į geopolitinę situaciją NATO požiūris keičiasi. Anksčiau valstybėms nesiūlyta turėti tokių didelių padalinių. Tačiau dabar surastas labai geras balansas ir vieta vadinamiesiems teritoriniams padaliniams – savanoriams. Jie – tokia pat svarbi mūsų kariuomenės dalis, kaip ir reguliari kariuomenė.

Mes, rytinis NATO flangas, grėsmes visada jautėme kitaip nei Vakarų Europos šalys, bet dabar keičiasi ir jų požiūris. NATO skatina plėtoti visuomenės ir kariuomenės bendradarbiavimą, kad žmonės palaikytų kariuomenę, kuo didesnė visuomenės dalis suprastų apie gynybą ir, jei prireiktų, būtų jai pasirengusi. Beje, aš Lietuvos kariuomenėje – nuo 1992 metų, ir pats ne kartą esu patyręs, kaip žmonės, mieste išvydę mane vilkintį karine uniforma, klausia, ką veikiu kariuomenėje.

– Abu su jaunesniu broliu esate kariškiai. Ar karyba – šeimos tradicija?

– Į kariuomenę ėjau pirmiausia kaip aviacijos inžinierius. Man malonu būti visuomenės grupės, kuri kuria didelę vertę visuomenei, dalimi, patinka drausmė. Be to, kariuomenė investuoja į žmones: gavau ir papildomą išsilavinimą – baigiau du koledžus JAV, gerai išmokau anglų kalbą. Investuojama ir tikimasi, kad investicija atsipirks.

– Gerai pažįstate NATO. Ką Aljanse reikėtų keisti?

– NATO vykdo vieną kitą organizacinę reformą, kad veiktų dar efektyviau. Pavyzdžiui, pratybų organizavimas iš vadavietės JAV vėl perduotas vadavietei Europoje, nes jei įvyktų konfliktas (tikiuosi, to nebus), jis tikriausiai kiltų šiame žemyne, tad būtent čia reikia treniruotis.

Taip, keliami klausimai dėl NATO gebėjimų greitai priimti sprendimus. Tačiau jie priimami vienbalsiai, po diskusijų, todėl operacijos būna efektyvios ir vykdomos laiku, nes NATO struktūrose egzistuoja greitojo reagavimo padaliniai (juose dalyvauja ir Lietuva). Pavyzdžiu galėtų būti reakcija į Rusijos veiksmus Ukrainoje: kas galėjo pamanyti, kad Vokietija norės pyktis su Rusija, ir Vokietijos karinis dalinys netrukus atsiras Lietuvoje, britų – Estijoje, kanadiečių – Latvijoje. NATO taip parodo, kad yra lanksti, gali prisitaikyti prie naujos geopolitinės situacijos.

Mano nuomone, NATO nereikia keisti, reikia tik priimti naujų narių. Lietuva yra geriausias įrodymas, kaip padidėja šalies vertė jai tapus Aljanso nare. Prisidedame prie tarptautinio saugumo ir, kad ir ką darytų Rusija, Lietuvoje nebekyla paranojiškos baimės dėl grėsmių. Už tai turime būti dėkingi mūsų kariams bei NATO. Kai dar tik siekėme narystės Aljanse, vadovavau KAM NATO departamentui, prisidėjome prie derybų dėl narystės. Teko dirbti net naktimis, bet tikslą pasiekėme ne mes, o mūsų kariai. Dar neturėjome modernios ginkluotės, bet turėjome entuziazmo ir noro išmokti veikti kartu su NATO. Tas mūsų karių profesionalumas ir entuziazmas, kurį visi tik gyrė, mus ir atvedė į NATO. Galime didžiuotis, kad esame pripažinti visaverčiais NATO nariais ir tikrai galime jaustis saugūs.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika