Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
GYNYBA

Milicinis nacizmas 

Šiandien nacizmas – tai ne tik svastikos ir Hitleris, o veikiau žmogaus teisių neigimas, neapykanta tiems, kurie nepanašūs į tave ir kitaip mąsto.
Šiandien nacizmas – tai ne tik svastikos ir Hitleris, o veikiau žmogaus teisių neigimas, neapykanta tiems, kurie nepanašūs į tave ir kitaip mąsto.
Scanpix nuotrauka

Neseniai šventėme Vasario 16-ąją, daugelis džiaugėsi laisve, tačiau pastebėjau, kad nelabai kas gilinosi į laisvės sąvoką, antraip turėjo pasigirsti daugiau nuogąstavimų dėl mūsų šalyje stiprėjančios valdžios vertikalės, pasipiktinimo, kad mūsų politikai vis dažniau ir vis labiau siekia kontroliuoti mūsų lėkštes ir lovas, kad dusinantis pseudopatriotizmas į privatų gyvenimą lenda pro duris ir langus, kad viešajame gyvenime stiprėja agresija ir klesti patyčios. 

Bekovodami su drakonais patys į juos panašėjame, todėl perskaičiusi Mikolos (Mikola Dziadokas – žurnalistas, anarchistinio judėjimo Baltarusijoje aktyvistas) straipsnį pasakiau: „Čia ir apie mus“, tereikia sukeisti keletą pavadinimų, veikėjų, sušvelninti toną ir būtų galima panašiai parašyti apie Lietuvą.

Ilgai neradau atsakymo, kodėl žmogaus teisių aktyvistai Lietuvoje sulaukia tiek patyčių ir neapykantos, juk, regis, kurti visuomenę, kurioje būtų gera visiems, – bendras reikalas. Mikola puikiai sudėlioja atsakymus. Greičiausiai dėl to, kad aktyvistai, gyvenantys didesnės konfrontacijos sąlygomis, ryškiau mato tuos demokratinės visuomenės ir valdžios susipriešinimo procesus.

Jūs jau tikriausiai girdėjote Baltarusijos vidaus reikalų ministro žodžius apie būtinybę griežtinti kovą su nacizmu. Igoris Šunevičius Baltarusijoje suskaičiavo net tris tūkstančius nacistų ir kaipmat puolė „stiprinti moralines baltarusių visuomenės vertybes“.

Be to, Šunevičius pateikė ataskaitą apie dešimtis baudžiamųjų ir administracinių bylų už nacistinės simbolikos demonstravimą ir apie šimtus kažkokių „nacistų lyderių“, patrauktų atsakomybėn. Pasak jo, pastaraisiais metais tokių nusikaltimų skaičius smarkiai išaugo. Ir dėl to kalta… Europa! Kaip tik iš ten į Baltarusiją šliaužia visas neonacizmas, hitleriai ir svastikos, veteranams sukeliančios širdies priepuolius. Pastaraisiais metais daugelis liūdnai pagarsėjusio GUBOPiK* (Vidaus reikalų ministerijos skyriaus, persekiojančio jaunimo subkultūras ir politinius radikalus) pareigūnų davė nemažai interviu ir komentarų, kuriuose išreiškė panašią nuomonę. Atseit nacizmas puola, apginkime senolių atminimą, subkultūrinių naciukų ir futbolo chuliganų sodinimą pateikdami kaip kovą prieš rudąjį marą.

Ką gi, kova su nacizmu – geras dalykas. Kas galėtų prieštarauti? Ir baudžiamųjų struktūrų darbuotojai stropiai pluša kurdami nepailstančių kovotojų, ginančių baltarusius nuo mizantropiškos ideologijos ir kraugerių jos nešėjų, įvaizdį. Tiesa, šis paveikslas nuo pradžios iki galo yra apgaulingas. Ir dabar paaiškinsiu kodėl.

Pirmiausia išsiaiškinsime, kas yra nacizmas. Nacizmas siaurąja prasme, arba nacionalsocializmas, arba vokiškasis fašizmas, – valstybinė 1933–1945 m. Hitlerio Vokietijos ideologija. Tai dar viena totalitarinės fašizmo ideologijos variacija. Šiandien pati populiariausia fašizmo forma – vadinamasis neonacizmas. Kadangi šis straipsnis – ne mokslinis tyrimas, leiskime sau žodžius „nacizmas“ ir „fašizmas“ vartoti kaip sinonimus.

Štai pagrindiniai fašizmo bruožai:

● Stiprios valstybės ir stiprios valdžios kultas. „Viskas valstybei, nieko prieš valstybę ir nieko už valstybės“, – sakė Mussolini.

● Demokratijos neigimas, valdžios kultas. Jokios lygybės, jokios savivaldos. Dėsninga, iš čia kyla panieka žmogaus teisėms ir pilietinėms laisvėms.

● Vado kultas. Vadas, fiureris, dučė, nacijos lyderis – būtina nacistinio panteono ikona.

● Militarizmas ir grobikiška ideologija. Valstybės plėtimas ir kaimyninių šalių pavergimas.

● Ksenofobija – įvairiausios jos apraiškos. Tai gali būti „mokslinis“ rasizmas, kaip Hitlerio Vokietijoje, o gali būti – buitinis šovinizmas, tvirtai įsišaknijęs valdančiųjų protuose: prieš kitos tautybės žmones, odos spalvą, seksualinę orientaciją. Pirmiausia nusitaikoma į mažumas.

Mąstančiam skaitytojui šie punktai turėtų pasirodyti iki skausmo pažįstami, netgi artimi… Ką bendro jie turi su mūsų milicija?

Valstybės kultas

Prezidentas ne kartą sakė, kad Baltarusija – stiprios prezidento valdžios šalis, kad „mums būtina stipri valstybė“. Tas pat tiesiogiai rašoma ir valstybinės Baltarusijos Respublikos ideologijos vadovėliuose. Šunevičius ir jo žinyba saugo šią stiprią valstybę – tai tiesioginė jų funkcija. Mentų skaičius vienam gyventojui pas mus didžiausias pasaulyje. Guminė lazda, biurokratija, vadovybė paversta kultu, ir mums nė sekundės neleidžiama pamiršti, kas šalyje šeimininkas. Taigi fašistinis stiprios visur esančios valstybės principas ne tik skelbiamas, bet ir visiškai įgyvendinamas.

Antidemokratizmas

Laisvas žmogus milicijai tiesiog neegzistuoja. Viršininkų įsakymai, sulaikymų ir protokolų planai – egzistuoja. O žmogaus teisės – ne. Kaip tik milicija stumia siaubingus antiekstremistinius įstatymus, kai žmonės sulaikomi ir baudžiami už paveikslėlių ir komentarų paskelbimą socialiniuose tinkluose. Susimąstykite: už keletą spragtelėjimų pele prieš žmogų nukreipiama visa biurokratinė mašina – GUBOPiK operatyviniai darbuotojai, apylinkės įgaliotiniai, teisėjai, teismo posėdžių sekretoriai.

Tai milicininkai sumuša žmones ir velka per asfaltą už tai, kad jie išdrįso išeiti į savo miestų gatves. Tai milicininkai kankina žmones skyriuose, sumuša už nepaklusimą ir sodina tuos, kurie užtaria. Tai milicininkai užmuša žmones, o paskui sako, kad jie „įvykdė savižudybę“. Tai Šunevičius siekia prastumti visuotinės kontrolės griežtinimą: nuo vaizdo kamerų prie kiekvieno kampo iki komentarų identifikacijos internete.

O pastaruoju metu jie vėl peržengė ribą. Šunevičiui ir vienam jo pavaldiniui – Dmitrijui Cajunui – jau rūpi ne tik tai, ką mes veikiame gatvėje, bet ir tai, ką veikiame lovoje. To pavyzdys – Specialaus greitojo reagavimo būrio ataka prieš svingerių vakarėlį netoli Minsko. Greta to – nuolatiniai reidai į LGBT vakarėlius. Dabar milicija nori spręsti, kokios seksualinio kontakto formos leistinos baltarusiui, o kokios – ne. Aiškindami įvykius milicijos pareigūnai vėl tvirtina, kad tokiu būdu saugo „visuomenės dorovę“. Tiesa, yra niuansas – pati visuomenė to neprašė.

Labai panaši buvo ir Trečiojo reicho politika. Nacionalsocialistinė darbininkų partija stropiai teikė vokiečiams informaciją, su kuo galima miegoti, o su kuo nevalia. Ir, žinoma, grindė tai ne tik rūpesčiu dėl rasės švarumo, bet ir dorove. Šunevičių galima tiktai sveikinti pamėgdžioti išsirinkus tokį nuostabų pavyzdį. Taip milicija vykdo beveik visą purviną darbą naikindama mūsų teises ir laisves. Tai gryniausia fašistinė praktika.

Vado kultas

Apskritai tai išskirtinis Baltarusijos bruožas. Lukašenkos asmenybės kultą pradėjo ne milicija, o padlaižiai iš valstybinių propagandininkų rato, klaidingai vadinantys save žurnalistais. Tačiau milicija džiugiai jo įsitvėrė. Kiekviename milicijos viršininko kabinete kabo Lukašenkos portretas, milicininkai niekada neginčija ir neabejoja dėl jo autoriteto ir keliaklupsčiauja, kai tik pasitaiko proga. Tas pats Šunevičius ne kartą pabrėžė, kad yra pasirengęs „įvykdyti kiekvieną Prezidento įsakymą“.

O dabar apie ksenofobiją

Taip susiklostė, kad aš turiu gana didelę sąveikos su įvairiausių VRM žinybų darbuotojais patirtį. Ir galiu atsakingai pareikšti: jeigu ne visų, tai absoliučios jų daugumos pažiūros – ksenofobiškos ir rasistinės. Prisimenu, kaip buvęs GUBOPiK Trečiosios valdybos viršininkas Aleksandras Litvinskis, lankydamas mane kolonijoje Nr. 15, piktinosi tuo, kad „Baltarusijoje naciai kelia galvą!“ O paskui pridūrė: „Aš irgi nemėgstu negrų. Bet aš jų nemušu!“

Prisimenu, kaip operatyvinis darbuotojas Vadimas Šamionovas Septynioliktojoje pataisos kolonijoje, vesdamas su manimi „profilaktinį pokalbį“, pasakojo, kad dėl Anderso Breiviko poelgio kaltas… multikultūralizmas! Todėl Minske, jo nuomone, jis gali ramiai vaikščioti, žinodamas, kad „chačiai** neatpyzdins“. O kaip čia neprisiminsi garsaus Mogiliovo milicijos darbuotojų pokalbio, paskelbto 2008-aisiais***?

Ir tai ne pavienių darbuotojų prietarai. Lygiai taip pat VRM veikia ir organizaciniame, sisteminiame lygmenyje: vaiko gėjų paradus, vykdo reidus prieš romus ir vadinamuosius „nelegalius migrantus“, savo vardu skelbia homofobiškus pareiškimus. Ironija ta, kad kaip tik neapykanta migrantams ir LGBT – pagrindinė visų pasaulio neonacių jausena!

Be to, kas jau pasakyta, VRM aktyviai represuoja antifašistus. Skaičius antifašistų, pasodintų įvairiomis dingstimis (Baltarusijoje tai prasidėjo kaip tik po Maidano – kaip reakcija į futbolo sirgalių dalyvavimą jame), jau persirito dešimtį. Straipsniai: narkotikai, chuliganizmas.

Mane patį jau du kartus teisė už įrašus feisbuke, kuriuose smerkiu nacizmą.

Ir ką gi mes turime: baltarusių miliciją sudaro daugiausia rasistai ir ksenofobai, kurie nekenčia demokratijos ir žmogaus teisių, stengiasi kontroliuoti privatų piliečių gyvenimą, tarnauja autoritarinei valstybei, meldžiasi jos vadui ir sodina į kalėjimus antifašistus. Taigi VRM tinka beveik visi formalūs fašistinės organizacijos požymiai, o jos darbuotojai per savo įžūlumą prieina prie to, kad ima vaidinti kovotojus su fašizmu!

Ką ir kalbėti apie tai, kad Šunevičiaus dievaičiai – enkavėdistai – nužudė ir nukankino Baltarusijoje tiek žmonių, kiek jokie naciai nė nesapnavo.

Teisybės dėlei verta pažymėti: taip, Baltarusijos VRM iš tikrųjų sodina subkultūrinius neonacistus. Taip, Baltarusijoje jų tikrai yra. Bet pažvelkime objektyviai: ar jie kelia didelį pavojų? Ar daug žmonių jie užmušė arba suluošino per pastaruosius metus? Ar yra Baltarusijoje socialinis pagrindas tam, kad neonacistai taptų grėsme visuomenei? Ar gali būti, kad tarp baltarusių jaunimo neonacizmas yra madingas? Akivaizdu, kad į visus klausimus atsakysime neigiamai. Ir jeigu palyginsime, kiek blogio ir prievartos baltarusiams suteikė milicininkai ir neonacistai, bus akivaizdu, kad persvara pirmųjų pusėje. Ir todėl nemanau, kad įveikti nacizmo šalininkus dar didesniu, valstybiniu nacizmu – gera mintis.

Ir pabaigai. Esu tvirtai įsitikinęs, kad šiandien nacizmas – tai ne tik svastikos ir Hitleris, o veikiau žmogaus teisių neigimas, neapykanta tiems, kurie nepanašūs į tave ir kitaip mąsto. Nacizmas – tai sisteminė prievarta siekiant išlaikyti valdžią, tai valstybės kontrolė, ką tu skaitai, žiūri ir skelbi. Nacizmas ne prasideda dujų kameromis ir genocidu – o jais baigiasi. O prasideda kitaip mąstančiųjų persekiojimu ir prievarta įstatymo vardu.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika