Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
GYNYBA

Karės Ievos istorija: nuo plaukiojimo baseine iki Karinių jūrų pajėgų Povandeninių veiksmų komandos 

2019 balandžio 1 d. 10:20
Ieva Želvytė.
Ieva Želvytė.
Srž. sp. Ievos Budzeikaitės ir asmeninio archyvo nuotraukos

Rubrikoje „Kario akimis“ kalbamės su Europos Triatlo prizininke ir vienintele mergina Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų Povandeninių veiksmų komandoje vyresniąja jūreive Ieva Želvyte.

– Kada ir kaip sugalvojote lankyti plaukimo treniruotes?

– Plaukimą pradėjau lankyti, dar būdama maža, dėl sveikatos problemų – kosulio ir pakrypusio peties. Iš pradžių Kaune nieks nepriėmė, nes sakė, esu per maža. Vėliau, kai buvau antroje klasėje, ėjau į baseiną kartu su pusbroliais, jei neidavo jie, neidavau ir aš. Vaikystėje visada labiau bendravau su berniukais.

Kaip jūsų gyvenime atsirado penkiakovė?

– 2014 metais savanoriavau bėgime su drauge. Užsimaniau išbandyti savo jėgas. Tąkart finišą pasiekiau antra iš moterų. Kitą dieną mane susirado penkiakovės treneris ir pasiūlė treniruotis. Pamenu, atėjau į pirmą treniruotę, sako: „Bėk 400 metrų“. Jau pasirengiau bėgti, tačiau po trenerio klausimo apie apšilimo būtinumą kiek suglumau, juk atėjau nieko nežinodama apie profesionalų sportą, net apie mėgėjišką..... Taip ir pradėjau lankyti penkiakovę, sportavau profesionaliai. Per dieną turėdavau 5–6 treniruotes. Laisvo laiko likdavo nebent savaitgaliais Iki tol daug sporto šakų išbandžiau, bet penkiakovės rungtys man labiausiai patiko. Labai mylėjau žirgus, patiko jojimas, vanduo, fechtavimas ir šaudymas atrodė ganėtinai romantiškas užsiėmimas. Galiausiai taip išėjo, kad 2017 metais išvažiavau į Pasaulio jaunimo čempionatą Barselonoje. Po to sekė Kitais vienas svarbiausių mano gyvenime startų Europos Triatlo (plaukimas, bėgimas, šaudymas) čempionate Vokietijoje. Užėmiau trečią vietą, ir tai buvo didžiausias pasiekimas mano karjeroje.

– Kaip atėjote į Lietuvos kariuomenę?

– Treneris Henrikas Eismontas norėjo, kad jo sportininkai atstovautų Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP) CISM (Tarptautinė kariuomenės sporto taryba) organizuojamame penkiakovės čempionate. Tai buvo pirma pažintis su kariuomene. 2015 metais, per savo 19-ąjį gimtadienį, daviau priesaiką ginti, saugoti ir mylėti Lietuvą bei artimuosius. Taip atėjau į Krašto apsaugos savanorių pajėgų Dariaus ir Girėno apygardos 2-ąją rinktinę. Treneris sakė, kad kariuomenė mane suformuos kaip asmenybę, užaugins visapusiškai ir, aišku, sporto atžvilgiu duos nemažai naudos. Man labai patiko, jaučiau meilę ir pareigą tėvynei. Atsimenu per vieną eilinį budėjimą pamačiau kvietimą, gautą iš Karinių jūrų pajėgų Povandeninių veiksmų komandos, dėl motyvacinės savaitės ir karių atrankos į komandą. Budėtojas, su kuriuo tąsyk budėjau, paragino užsiregistruoti. Tuo metu atrodė keista, bet jam nuėjus miegoti beveik visą naktį rašiau motyvacinį laišką ir paryčiui išsiunčiau. Iš pradžių jokio atsakymo negavau. Iš dalies mane pagavo azartas. Keletą dienų prieš rytines treniruotes išsiųsdavau jiems tą patį laišką, kol galiausiai man paskambino ir pakvietė į pokalbį. Negalėjau patikėti ir netrukus sutariau tikslią susitikimo datą. Dar ir dabar esu be galo dėkinga man paskambinusiam karininkui, kuris nepagailėjo laiko atsakyti į krūvą man iškilusių klausimų apie tarnybą ir paskatino atvykti.

– Papasakokite apie pačią pradžią Povandeninių veiksmų komandoje. Kaip vyko atranka? Kaip sekėsi naro kurse?

– Kai savo rinktinėje kolegoms pasakiau, kad vyksiu į pokalbį PVK, kai kas labai palaikė, o kai kas negailėjo priekaištų ir teigė, jog didesnė tikimybė, kad į mane žaibas trenks, negu pateksiu į Povandeninių veiksmų komandą. Tiesa, į komandą patekti buvo labai sunku, joje nebuvo nei vienos merginos. Atranka ir naro kursas labai gąsdino, jau vien fiziniai normatyvai. Atsimenu, reikėjo daryti atsilenkimus, atsispaudimus, bėgti, plaukti 400 metrų, nerti, bet sunkiausia buvo daryti prisitraukimus. Kad padaryčiau šešis prisitraukimus, reikėjo treniruotis tris mėnesius. Labai padėjo tėtis, kuris kiekvieną dieną po darbo dar rasdavo laiko nuvežti mane pasitreniruoti. Mes buvom susitarę, kad jeigu kas vakarą nepadarau bent 3 prisitraukimų – plaunu tėčio mašiną. Atvažiavusi į kursą jau galėjau padaryti 10 prisitraukimų. Naro kurse kiekvieną savaitę plaukdavome Danės upėje. Kiekvieną savaitę vis kilometru daugiau, o paskutinę kurso savaitę plaukėm 5 kilometrus su apranga, naro plaukmenimis ir dar rankos visada turėdavo būti tiesiai ištiestos. Jei nuleisdavau rankas, grąžindavo 10 metrų atgal. Dar eidavome į baseiną ir laikydavome „ABC“ testą. Jei kuris per du kartus neišlaikydavo – pašalindavo iš kurso. O testas būdavo toks: šoki į vandenį, plauki 50 metrų, giliausioje baseino vietoje būdavo padėti naro plaukmenys ir kaukė, kuriuos ten nunėrus reikėdavo užsidėti, iš kaukės išpūsti orą ir išnirus į viršų parodyti ženklą, kad viskas gerai.

– Kas buvo kurse sunkiausia?

– Man buvo fiziškai sunku su kostiumu, dviem oro balionais, kurie kartu sudėjus, sveria apie 25 kilogramus. Dar svorių diržo sistema sveria 10 kilogramų, taip ir susideda to svorio. Taip pat oro sąlygos nebuvo pačios geriausios, nes kursas vyko spalį ir lapkritį, buvo šalta, nemažai lietingų dienų. Plaukimas upėje taip pat nebuvo pats lengviausias išbandymas, ypač kai šaldavo veidas, ir bandydavai pajausti, ar turi 5, 4 ar 3 pirštus likusius naro pirštinėse. Aišku, buvo ir juokingų situacijų, pavyzdžiui, oro balionus ne ta puse užsidėdavau arba su vyrais nešdavome valtį pakėlę, o jei jie aukštesni, tai aš net nepasiekdavau pirštų galais. Dauguma naro aprangos detalių nebuvo pritaikyta moteriškiems išmatavimams, dėl fiziologinių skirtumų. Vienas iš nemaloniausių kurso dalykų – nusiimti ir vėl apsivilkti visą naro aprangą pagal instruktoriaus nustatytą laiką. Jei nebūdavai permirkęs vandenyje, dažnai būdavai permirkęs prakaite.

– Kiek žmonių iš viso buvo kurse?

– Kursą pradėjome septyniese, baigėme keturiese. O dabar tarnaujame dviese.

– Kaip reagavo šeima, kai pasakėte, kur tarnausite?

– Mama bijojo, nenorėjo. Norėjo, kad geriau likčiau namie, o tėtis palaikė. Ir dabar palaiko, labai džiaugiasi, dažnai klausia, kaip sekasi, jam ir pačiam įdomu. Močiutė sakė, kad geriau parduotuvėje dirbčiau, jai labai neįprasta moteris kariuomenėje, o dar anūkė. Žinoma, šis mano gyvenimo pokytis labai atrinko draugus. Jų sumažėjo. Liko tik tie, kurie mane palaikė nuo pat pradžių. Dėl to labai džiaugiuosi. Manau, taip ir turėjo būti.

– Kokie buvo ekstremaliausi išbandymai kurso metu?

– Neriant į vandens telkinius instruktorius dažnai prigąsdindavo, bet tai tik į gera, nes po vandeniu patenki lyg į kitą pasaulį. Turi greitai reaguoti į netikėtumus ir pasikeitusią situaciją. Negali panikuoti, turi išlikti ramus, nes nuo to dažnai priklauso tavo sveikata, o kai kada net gyvybė. Pavyzdžiui, Danės upėje reikėjo vaikščioti dugnu 30 minučių, tačiau jau po 20 minučių išnirau, nes nieko nesimatė, buvo šalta ir tamsu, 11 metrų gylis. Girdėjau tik „bul...bul...bul“. Dar prieš man neriant, kurso draugas ištraukė ginklą, tai galvojau, jog tikrai rasiu kokį skenduolį. O pats baisiausias įvykis turbūt buvo, kai pasimečiau po Karinių jūrų pajėgų laivu. Apiplaukiau porą ratų, porą kartų apsisukau, o aplinkui vien geležis, kompasas rodo padrikai, rodyklė nerimsta. Kadangi mes būname prisirišę su virvėmis, tai jų pagalba ir pakilau į viršų.

– Į kokį gylį giliausiai esate nėrę per kursą?

– Iki 30 metrų, Stoniškių karjere. Bet panėrus nelabai ir jaučiasi, kad taip giliai tik šalta, apie 4 laipsnius šilumos.

– Koks jausmas užsidėjus naro aprangą?

– Apsirengus naro aprangą ant kranto – karšta, o vandeny jaučiuosi apspausta, prispausta, kartais šiek tiek dusina. Bet, tiesą sakant, man daug geriau būti su naro kostiumu šaltame vandenyje, nei su auliniais batais ir kuprine miške per lietų.

– Kas jums labiausiai patinka Povandeninių narų komandoje? Kas motyvuoja? Kokie lūkesčiai?

– Vaikystėje aš augau Palangoje, tad vienas iš lūkesčių buvo grįžti prie jūros. Ilgą laiką gyvenau Kaune, mat čia mane laikė profesionalus sportas, taip pat istorijos bei meno kritikos studijos Vytauto Didžiojo universitete. Kurso metu itin motyvavo PVK komanda, vis pasaugodavo, patardavo, palepindavo. Labai padėjo ir kariuomenėje ne pirmus metus tarnaujančių draugų patarimai, komentarai bei nuomonė apie mano tikslus, situaciją. Tiesą sakant, motyvavo ir kai kurie aplinkinių neigiami komentarai, kad moterims PVK ne vieta, o naro kursą baigti man nėra šansų... Aš užsispyrusi ir pasiekiau savo.

– O ar turite kokių pranašumų narų komandoje?

– Mano komanda yra sakiusi, kad stiprioji moters savybė yra iškalba, mat vyrai mėgsta konkretumą, žodžiais nesimėto, o kai kuriose situacijose reikia ir kūrybos, ne tik konkrečių faktų. Dar dažnai pastebiu, kad oro iš nardymo balionų sunaudoju ganėtinai mažiau lyginant su vyrais, taip yra dėl mažesnio mano, kaip moters plaučių tūrio. Fizine jėga, deja, nesu pranašesnė už vyrus, bet tai nėra pagrindinis aspektas šioje tarnyboje.

– Ar buvo atvejis, kai neišlaikėte kokio testo?

– Nebuvo, aš visada ateidavau pasimokius. Bijojau neigiamų reakcijų ir replikų, galvojau, jei silpniau pasirodau fiziniuose testuose, tai teoriniuose reikia labai gerai pasirodyti.

– Kokie planai ateičiai? Ar čia jūsų svajonių tarnybos vieta?

– Dėl kursų kol kas nieko nežinau, man tik dabar baigiasi bandomasis laikotarpis kaip profesionaliai karei, o šiaip net nenumanau. Dabar esu atsakinga už komunikaciją, fotografavimą, tobulinu nardymo įgūdžius bei dalyvauju įvairiuose kovinio rengimo užsiėmimuose. Geresnės tarnybos vietos nei Povandeninių veiksmų komanda šiai dienai neįsivaizduoju, kol kas planuoju savo ateitį čia, noriu mokytis ir likti pajūryje. Man čia patinka kiekviena diena, vis kažkas naujo. Kiekvienoje dienoje vis dar randu po tą „saulės spindulėlį“, gražių ir įsimintinų akimirkų. Ir jokios rutinos!

Povandeninių veiksmų komanda (PVK) yra Lietuvos kariuomenės Karinių jūrų pajėgų padalinys. PVK kariai dalyvauja išminavimo operacijose sausumoje ir po vandeniu, atlieka nesprogusios amunicijos paiešką ir neutralizavimą, dalyvauja paieškos ir gelbėjimo operacijose, dalyvauja tarptautiniuose mokymuose bei operacijose, užtikrina priešmininių laivų aprūpinimą narais išminuotojais, atlieka laivų ir krantinių apžiūrą bei smulkųjį povandeninės dalies remontą, užtikrina strategiškai svarbių objektų povandeninės dalies apžiūrą, taip pat teikia pagalbą tiriant nusikaltimus.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika