Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
EKONOMIKA

Tarpininkavimo mokestis nuomojantis būstą – kas jį turėtų mokėti ir kodėl? 

2019 sausio 9 d. 13:14
Asociatyvi iliustracija
Asociatyvi iliustracija
pixabay.com nuotrauka

Veikiausiai kiekvienas, kuriam pastaruoju metu internete teko ieškoti būsto nuomai, pastebėjo, kad dalyje skelbimų minimas mistiškas „tarpininkavimo mokestis“. Kas tai yra? Kam šis mokestis reikalingas? Kas turi jį mokėti?

Į LŽ redakciją kreipėsi skaitytoja Barbora (vardas pakeistas) ir papasakojo savo istoriją. Internete radusi patikusį nuomos skelbimą mergina paskambino nurodytu telefonu. Atsiliepė nekilnojamo turto brokeris. Mergina susitarė laiką, kada galėtų apžiūrėti patikusį butą. Atvykusi sutartu laiku brokerio turėjo laukti daugiau nei pusvalandį, bet buto savininkė taip ir nepasirodė, todėl net nepavyko apžiūrėti buto.

Barborai atvykti apžiūrėti buto teko kitą dieną. Tądien sutartis jau buvo paruošta, tačiau greta depozito ir nuomos mokesčio brokeris už savo paslaugas prašė sumokėti 200 eurų mokestį. Barbora nutarė nesinuomuoti buto, nes nesuprato, už ką ji turi mokėti tokią sumą.

Dažnai žmonės atradę jiems patinkantį būstą nenori jo paleisti ir yra pasiryžę sumokėti tarpininkui, kad šio niekas nenugvelbtų iš panosės.

Pasiteiravusi brokerio, ar ne būsto savininkas už pagalbą reklamuojant butą ir ieškant nuomininko turėtų mokėti už paslaugas, mergina gavo atsakymą, kad šiuo atveju tarpininkavimo mokestį moka nuomininkas – esą brokeris jau anksčiau susitarė, kad nuomos mokestis būtų 300, o ne 350 eurų.

„Man šiek tiek neaišku, kodėl ir už ką turėčiau mokėti tuos pinigus. Už tai, kad važinėdama žiūrėti buto ir laukdama sugaišau dvi dienas, ar už tai, kad butą skelbime susiradau pati? Atrodo pinigų metimas į balą. Dėl kainos nusiderėjimo – nežinau, ar man sakė tiesą, o mokestį mokėti sutikčiau tik tuo atveju, jei brokeris man padėtų ieškoti buto ir už mane atliktų visą paiešką“, – patirtimi dalinosi Barbora.

Moka ir savininkas, ir nuomininkas?

Tokia praktika užsiimančios įmonės „Lorus Invest“ komercijos direktorius Egidijus Didžiulis LŽ teigė, kad mokestį dažnai moka ir savininkas, ir nuomininkas, „nes savininkui surandi klientą, o klientui surandi būstą, kuriame jis gali gyventi.“

Į klausimą, kas turėtų mokėti tarpininkavimo mokestį, Egidijus Didžiulis atsakė, kad „čia turėtų būti gal iš abiejų pusių, jei teisingiausiai, nežinau, kuris čia tas būdas yra, kaip kada gal. Jei labai brangus turtas, jei labai daug reikia investuoti į reklamą, tai galbūt turėtų savininkas viską daryti, nes yra būstų, kur reikia tris – penkis šimtus eurų vien tik į reklamą investuoti, kad prabangų išnuomuoti. Tuo atveju turėtų tik savininkas tuo rūpintis, bet kas ten būtų tarkim už 300 eurų, tai tokiu atveju dar irgi, nežinau kaip pasakyt dabar. Jeigu, tarkim, atstovauji, savininkas nemoka, bet moka tik klientas, yra vienkartinis tarpininkavimo mokestis, tai visą laiką mūsų pareiga yra tokia, kad sumažinti pačio būsto kainą.“

Pasak „Lorus Invest“ komercijos direktoriaus, klientui pasiteiravus, už ką jis turi mokėti, šiam paaiškinama, kad nuomojantis per įmonę jis gauna būstą pigiau, turi apsaugančią sutartį, kad nebūtų išvarytas, kad nedingtų depozitas.

„Mes turime klientams aiškinti, kas įeina į tuos 150 ar 200 eurų, tai yra ir brokerio atvykimas, ir jo laikas, sutarčių ruošimas, ir buto, ir skaitliukų sutikrinimas, ir atstovavimas net ir nuomos laikotarpiu. Tai yra nerašyta taisyklė, mes kliento nepaleidžiam, kad sumokėjo ir dingo, jeigu iškyla kokia problema, mes stengiamės, kad ji būtų sprendžiama su žmonėm, kurie ties tuo dirba. Tik ne visi klientai tuo naudojasi“, – teigė jis

Pasiteiravus apie tokius atvejus, kaip Barboros, kai būsto paieška užsiima ne brokeris, o pats suinteresuotas asmuo, Egidijus Didžiulis atsakė, kad „mes juk neliepiam nuomotis per mus, klientas pats nusprendžia ateiti pas mus ir naudotis mūsų paslaugomis“.

Anot „Capital Reality“ franšizės vystymo vadovės Džiugintos Daujotaitės, tarpininko funkcijos gali būti kelios, priklausomai nuo užsakovo: „Paslaugą užsisakyti gali būsto savininkas, kuris nori surasti nuomininkus savo nekilnojamam turtui. Jis samdo brokerį, kad surastų nuomininką. Tokiu atveju už paslaugas moka jis. Kitas atvejis – kai pats žmogus nenori užsiimti šita paieška, jis kreipiasi į brokerį ir prašo, kad jam surastų būstą pagal jo poreikius. Tada už paslaugas moka nuomininkas.“

Nėra reglamentuotų taisyklių

Džiuginta Daujotaitė LŽ teigė, kad vadinamasis „agentūrinis“ mokestis yra didelis galvos skausmas nekilnojamo turto nuomos rinkoje: „Tai yra įsigalėjusi prasta praktika, kuomet būsto savininkas nenori samdyti brokerio, bet brokeris vis viena įsisiūlo, tada mokestis imamas iš nuomininko. Tačiau dažniausiai nuomininkas ateina nuomotis buto pats jį susiradęs.“

Pasak „Capital reality“ franšizės vystymo vadovės, tokią praktiką suformavo pati rinka, o jokio bendro reglamento, nustatančio būsto nuomos taisykles, nėra. Nors butų pardavimo – pirkimo sandoriai šiandien Lietuvoje vyksta skaidriai, nuomos sandorių neskaidrumo dar yra labai daug.

„Nors turbūt kiekviena kompanija ar asociacija turi savo etikos kodeksą, kažkokio oficialaus dokumento, kuriuo būtų privaloma remtis, kol kas nėra. Atėję nuomotis būsto žmonės yra tarsi įvedami į tokius spąstus ir turi mokėti be jokio realaus pagrindo. Sutartis su nekilnojamo turto brokeriu nėra sudaroma. Vieša paslaptis, kad dažnai tai būna juodi pinigai, nes už mokestį mokama grynaisiais, neišrašant jokio dokumento. Dažniausiai tai – dažniausiai mažųjų kompanijų ir pavienių brokerių niša“, – LŽ pasakojo Džiuginta Daujotaitė.

Išgyvendinti praktiką sunku

Dažnai žmonės atradę jiems patinkantį būstą nenori jo paleisti ir yra pasiryžę sumokėti tarpininkui, kad šio niekas nenugvelbtų iš panosės.

Anot Džiugintos Daujotaitės blogiausia yra tai, kad norintys ieškoti teisybės turi sumokėti buto, kurį nori nuomotis kainą.

„Įsivaizduokit, norit išsinuomuoti butą, bet nutariat, kad jums netinka toks mokestis ir jūs jo nemokėsit. Ir staiga atsiranda Onutė, kuri taip pat nori to buto ir nusileidžia, sumoka tą mokestį. Būtent tokie atvejai leidžia šiai praktikai gyvuoti toliau.

Išnyksta bet koks atsakomybės pasidalinimas. Juk bet kokiam versle yra normalu, kad už paslaugą moka tas, kuris ją užsako, o čia gaunasi taip, kad vienas užsako, o moka kitas. Viskas labai žmogiška – prisistato kažkoks brokeris, teigiantis, kad padės išnuomoti butą. Savininkas už paslaugą mokėti nenori ir jam šitas modelis tinka. Kol apie tai bus tylima ir susitaikoma, niekas dramatiškai nesikeis“, – teigė Džiuginta Daujotaitė.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika