Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
EKONOMIKA

Rimantas Rudzkis: palankiomis galimybėmis nesinaudojome 

2019 sausio 4 d. 09:00
BNS nuotrauka

Keleri praėję metai buvo itin palankūs Lietuvos ekonomikai, tačiau pasinaudoti visomis susiklosčiusiomis aplinkybėmis nesugebėjome. Kol kas sėkmės užteko ramiau gyventi, bet stagnuojanti švietimo sistema kelia abejonių dėl Lietuvos perspektyvų. Apie tai su „Lietuvos žiniomis“ kalbėjosi Lietuvos mokslo tarybos valdybos narys, Vilniaus universiteto profesorius Rimantas Rudzkis, bene vienintelis anuomet tiksliai nuspėjęs 2008 metų pabaigoje prasidėjusią pasaulinę ekonomikos ir finansų krizę.

– Nešnekėkime apie laukiamą griūtį ar recesiją, kuri skamba viešojoje erdvėje. Kaip matematikos mokslininkas, ekonomistas tikriausiai įžvelgiate Lietuvos ekonomikoje ir pavojų, ir gerų ženklų?

– Lietuvai keleri metai buvo tikrai geri. Susiklostė iškart kelios palankios aplinkybės. Pirma, pagrindinė mūsų rinka – Europos Sąjunga – augo, nors 2018 metais jos plėtra kiek sulėtėjo. Kita svarbi priežastis – iš esmės nulinės euro zonos tarpbankinio skolinimosi palūkanos (EURIBOR). Jos kol kas yra menkos, ir mums tai ypač gerai: Lietuvos ūkio technologinio išsivystymo lygis ganėtinai žemas, palyginti su pirmaujančiomis šalimis, o mažos skolinimosi palūkanos skatina investuoti į modernizavimą ir gamybos plėtrą. Dėl to Lietuvos pramonė sparčiai augo kelerius metus iš eilės.

Trečia priežastis – esame energijos importuotojai, o tai, kad nuo 2014-ųjų kritusios naftos ir dujų kainos vis dar nedidelės ir 2015 metais nutiestas elektros tiltas į Švediją leidžia gauti pigesnės elektros energijos, mums irgi palanki aplinkybė.

Dar vienas pranašumas, apie kurį retai užsimena analitikai, – Ukrainos krizė. Ji mums pagelbėjo. Kai daugelyje perspektyvių ūkio šakų pradėjome stokoti darbo jėgos, ir tiesiogiai, ir per Lenkiją subėgo ukrainiečiai. Jie daug prisidėjo prie statybų, vežėjų sektorių augimo. Tai nebrangi, bet gana kvalifikuota darbo jėga.

Rimantas Rudzkis.BNS nuotr.
Rimantas Rudzkis.BNS nuotr.

Tokiomis įvairiopai palankiomis aplinkybėmis Lietuvos ūkis, sakyčiau, augo per lėtai, lyg pasitenkinęs esama statistika. Mums labai trūksta rimtų struktūrinių reformų, orientuotų į augimo skatinimą.

– Kyla klausimas, ko turėtume tikėtis šiais metais?

– Atrodo, mūsų pramonė po truputį išsikvepia – tai kelia nerimą. Gal ši tendencija susijusi su tuo, kad baigiasi ES ūkio intensyvaus augimo laikotarpis ir šioje rinkoje mažėja eksporto galimybės. Regis, tai vyks ir toliau, juolab kad Europos Centrinis Bankas yra nusiteikęs nutraukti pinigų skatinimo politiką. Apie 2019 metų rugsėjį jis pradės didinti bazinių palūkanų normą ir baigsis pigių paskolų laikotarpis.

Vargu ar tokia pat maža liks ir naftos kaina, dabar trumpam nukritusi beveik iki 50 dolerių JAV dolerių už barelį. Kaip prognozuojama, ji sieks apie 70 dolerių. Dabartinis naftos kainų mažėjimas, taip pat staiga smukę pagrindiniai Amerikos akcijų indeksai labiau liūdina, nei džiugina, nes signalizuoja, kad didėja pasaulinės krizės tikimybė.

Rimantas Rudzkis: „Tokiomis įvairiopai palankiomis aplinkybėmis Lietuvos ūkis, sakyčiau, augo per lėtai, lyg pasitenkinęs esama statistika. Mums labai trūksta rimtų struktūrinių reformų, orientuotų į augimo skatinimą.“

Taigi, manau, 2019 metai nebus geresni už praėjusius, ir pirmiausia dėl pinigų politikos griežtinimo bei dėl to, kad ES rinkos padėtis bus šiek tiek prastesnė, o energijos ištekliai po truputį brangs.

Padėtį švelnina tai, jog išliks teigiamas darbo jėgos iš Ukrainos veiksnys. Anksčiau turėdavome struktūrinį darbo jėgos trūkumą – vienų specialybių darbuotojų stigdavo, kitų būdavo per daug. Ukrainiečiai padėtį subalansavo.

Jei pasaulyje nekils didesnės krizės, 2019 metai mūsų šalyje dar turėtų būti ramūs. Lietuvos makroekonomikoje šiandien blogų ženklų neįžvelgiu: valstybės finansai subalansuoti, didelių skolų nėra – nei valstybės, nei privataus sektoriaus, tačiau ekonomikos spartėjimo irgi sunku tikėtis. Bet Lietuva labai priklauso nuo užsienio rinkų padėties ir užsienio prekybos apimties. Viskas susiję: jei kas nors pasaulyje krinta, tai atsiliepia ir Europoje, ir Lietuvoje.

Azija siekia lyderystės

– Laukiama, ar iki kovo 1 dienos pavyks JAV susitarti su Kinija.

– Tai vienas destabilizuojančių veiksnių. JAV ir Kinijos partnerystę keičia tam tikri prieštaravimai, nes amerikiečiai suvokia, kad jei nieko nedarys, kinai per dešimtmetį ar net greičiau paverš iš jų ekonomikos lyderystę. Amerika jaučia Kinijos alsavimą sau už nugaros, ši valstybė sparčiai juda į priekį svarbiausiose srityse – kosmoso, informacinių technologijų, dirbtinio intelekto. Be to, kinai pastaruoju metu aktyviai skverbiasi į Pietų Ameriką, Afrikos šalis. Deja, ši tarpusavio kova, abipusės sankcijos, muitai atsiliepia visam pasauliui.

– Ar tai iš tikrųjų didžiausia grėsmė?

– Ne. Didžiausia grėsmė – viso pasaulio skolos, kurios vis didėja. Kai prasideda bazinių palūkanų kėlimo etapas, skolos neretai virsta didžiulių burbulų sprogimu įvairiose srityse. Tai gali būti ir rizikingų obligacijų rinkos, ir kai kurių valstybių skolų krizė.

Dabar sunku numatyti, kaip pavyks įveikti įtampą Italijos finansų sektoriuje. Juk jos bankų būklė prasta, valstybės skola – milžiniška, daugiau kaip 130 proc. BVP, ekonomika beveik neauga, o bazinės palūkanos bus pradėtos didinti. Taigi skolų tvarkymas brangs ir Italijos padėtis, pridėjus bendrą ES ekonomikos augimo lėtėjimą, taps nepavydėtina. Apskritai visų pietinių ES valstybių bankų padėtis yra prasta. Net Prancūzijos, vienos stipriausių Europos šalių, ekonomikos būklė dabar ne itin gera. Debesų ir debesėlių matyti daug, tad anksčiau ar vėliau krizės neišvengsime, bet svarbiausia – kada ji kils ir kiek truks.

Prieš gerą pusmetį rimti pasaulinės ekonomikos analitikai prognozavo, kad krizė turėtų prasidėti ne anksčiau kaip 2020–2021 metais. Vis dėlto pastaruoju metu užsimenama ir apie 2019-uosius.

Pigūs pinigai išlepina

– Kalbama, kad visas pasaulis prasiskolinęs. Tačiau kai kas juk skolina. Tai kaip tušinukai, kurie visada dingsta, bet, kaip kalbėjo vienas publicistas, kur nors jie turi kauptis. Koks čia rebusas?

– Pinigai skolinami juos spausdinant ir bankams sudarant palankias kreditavimo sąlygas. Dauguma ekonomistų suvokia – ilgą laiką taip gyventi neįmanoma, nes nusprendus, kad paskolos visada bus pigios, burbulai pūsis ir sproginės pasiutusiu greičiu.

Kai pinigai pigūs, neapsimoka savo energijos naudoti gamybai, pridėtinei vertei kurti, tai yra nukreipti išteklius ten, kur svarbiausia. Jei nori prasigyventi, gali pasiskolinti ir organizuoti gamybą. Šiek tiek rizikuoji, dedi pastangas, gauni 8–9 proc. pelno, o už paskolą moki 3–4 procentus. Bet jeigu palūkanos visada bus nulinės, kokia ekonominė prasmė rizikuoti ir verstis gamyba? Juk užtektų paimti pigią paskolą, nusipirkti butą, jį užstačius imti kitą paskolą, pirkti antrą, trečią, šeštą butą ir visus išnuomoti. Deja, panašiai elgiasi ir kai kurios valstybės, bet jų laukia liūdna ateitis.

Pažangos šaltinis – tinkamas išteklių paskirstymas. Jie visada turi keliauti ten, kur yra perspektyva, o mirštančioms šakoms reikia leisti bankrutuoti.

2008 metais viskas buvo „užpilta“ pinigais, tačiau ekonomika neišgryninta. Kol kas bankrotų pasitaikė labai mažai, ypač Europoje. Taigi pinigų politika panašiais atvejais turi būti anksčiau ar vėliau normalizuojama, ir JAV tai pradėjo padidinusi bazines palūkanas maždaug iki 3 procentų.

Vargas dėl mažos rinkos ir stagnuojančio švietimo

– Kas, ištikus krizei, mums būtų skausmingiausia?

– Krizė tikrai bus, nors nebūtinai jau 2019-aisiais, bet kai ji pratrūks, mums atsilieps kaip per stiprintuvą, nes dėl mažos rinkos ir ūkio atvirumo esame itin priklausomi nuo eksporto. Visą Lietuvos ekonomikos augimą iš esmės lemia eksporto plėtra, ir jei užsienio rinkos smuks, mes irgi neišvengiamai krisime.

Mums reikia bijoti ne pačios krizės, o to, kad ji gali užtrukti. Jei pasikartotų praėjęs variantas, kai pasaulinė prekyba atsigavo kone per metus, Lietuvos ūkis irgi greitai atsistotų ant kojų. Prisiminkime: 2008 metų pabaigoje sustoję ir paskui smarkiai kritę, jau 2011-aisiais vėl pradėjome augti.

Tačiau bijau, kad šį kartą krizė užtruks. Ko gero, šįsyk nebus metama milžiniškų pinigų padėčiai užglaistyti, ūkiui bus leidžiama „išsivalyti“. Gal 1937 metais prasidėjusi Didžioji depresija nepasikartos, nes pasaulis yra išmokęs daug operatyviau tvarkytis, bet neatmesčiau, jog keletą metų gali tekti pakentėti.

– Kokios tokių tendencijų priežastys?

– Tiek Lietuvoje, tiek visame Vakarų pasaulyje reikia pertvarkyti verslo aplinką bei švietimo ir mokslo sistemą. Kinai mokslo krūvį ypač didina ten, kur jų ekonomikai svarbiausia. Europoje paskelbta ketvirtoji pramonės revoliucija, tačiau jai trūksta specialistų, o ateityje greičiausiai dar labiau stigs, nes aukštosios mokyklos menkai į tai orientuotos. Susidaro įspūdis, kad Europoje vyrauja tuščias politinis malimas, Amerikoje – ne ką geriau.

Sakydamas, jog Lietuvoje didelių blogybių neįžvelgiu, turėjau omenyje 2019 metus, bet jei kalbėsime apie bent 6–7 metų perspektyvas, matau, kad jos prastos. Jau patekome į vidutinių pajamų spąstus, tad tolesnis mūsų augimas susijęs su gerokai didesnės pridėtinės vertės gaminimu. Tam reikia kur kas daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų, o jų rengimo sistema, mūsų švietimo sistema blogėja.

Pagal tarptautinius mokyklų tyrimus, regis, atliekamus kas trečius metus, mūsų rezultatai vis prastėja. Specialistų rengimo aukštosiose ir profesinėse mokyklose kokybe irgi negalime pasigirti. Patys perspektyviausi vaikai išvažiuoja iš Lietuvos. Mūsų specialistų rengimo lygis neatlaiko konkurencijos su kitomis šalimis.

Lietuvai labai reikia rimtos mokslo ir švietimo sistemos pertvarkos, bet tam trūksta politinės valios bei strateginio planavimo gebėjimų. Gerai, kad sumažės universitetų, jie mažiau dubliuosis, tačiau tai tik pirmi žingsniai. Svarbiausias tikslas – išskirti Lietuvai svarbias šakas ir joms rengti geriausius specialistus, pirmiausia – technologus. Būtina skatinti mokslo taikymą, o aukštojo mokslo srityje orientuotis ne tiek į kiekybę, kiek į kokybę. Jei nebus reformuota aukštojo mokslo sistema, šalies augimas sustos.

Mūsų švietimo sistemos stagnaciją signalizuoja ir „Barclays“ sprendimas išeiti iš Lietuvos. Tai rodo, kad valstybės verslo aplinka ir specialistų parengimo lygis jau netenkina tokios kompanijos.

– Be to, pasaulyje – 7,3 mlrd. žmonių, o Lietuvoje dėl emigracijos jų vis mažėja.

– Padėties nedramatizuočiau, ją galima pataisyti. Svarbu, kad ekonomika augtų, tada migracija susitvarkys savaime.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika