Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Kultūra ir žmonėsGamta ir augintiniaiŠeima ir sveikataMokslas ir ITSportasŠvietimasTrasaĮdomybėsRinkimų maratonas
EKONOMIKA

Lietuviškam verslui išlikti padėjo nepriklausomybės genas 

2017 rugpjūčio 21 d. 07:35
Gintaras Rapkauskas / 
Gintaras Rapkauskas / 
Asmeninio archyvo nuotrauka

Durpininkystė – sena ir itin specifinė Lietuvos verslo šaka. Naudingųjų iškasenų gavybai turi įtakos sezoniškumas – žaliava išgaunama per palyginti trumpą vasarą, metų sėkmę lemia geros ar prastos oro sąlygos. Durpynai patvinsta, dar dažniau juos siaubia gaisrai.

Kai kuriose Europos valstybėse durpės naudojamos energijos gamybai, tačiau didžiuma Lietuvoje išgaunamos durpių žaliavos perdirbama į substratus sodininkystės ir daržininkystės pramonei ir eksportuojama. Dėl išskirtinių savybių durpės yra pagrindinė kultūrinių substratų ir žemių augalams sudėtinė dalis, tad produkcija iš Lietuvos yra labai paklausi Europos Sąjungos rinkoje ir už jos ribų.

Vis dėlto uždirbti iš pelkės dar reikia sugebėti.

Lietuviško kapitalo įmonei „Durpeta“ – jau per 80 metų. Tai viena seniausių šalyje šiuo metu veikiančių durpių gavybos ir perdirbimo bendrovių. Įmonė perdirba šviesias gabalines, rudas ir juodas durpes, iš jų gamina profesionalius substratus. Šiandien bendrovė eksploatuoja keletą durpynų Lietuvoje, iš kurių per metus išgauna apie 500 tūkst. kubinių metrų durpių. Įmonė – didelė kaimiškųjų rajonų darbdavė, ypač žymios įtakos turinti Kupiškio rajono ekonomikai. Trys ketvirtadaliai bendrovės produkcijos eksportuojama į daugiau nei 40 pasaulio šalių.

Nepriklausomybė. Tai raktinis žodis, geriausiai nusakantis per ketvirtį amžiaus sėkmingai išaugusio durpininkystės verslo esmę. Nors daugumą Lietuvos durpių išteklių šiuo metu valdo užsienio įmonės – uždaroji akcinė bendrovė „Durpeta“ išliko lietuviško kapitalo bendrovė.

Nepriklausomybės siekis – tiek bendrovės „Durpeta“ valdybos pirmininko Gintaro Rapkausko asmeninė savybė, tiek ir pamatas, ant kurio jis kūrė savo verslą. Kaip pats sako, galbūt nepriklausomybės genas ir polinkis į verslą – paveldėti: vienas verslininko protėvių – žymiausias Lietuvos knygnešys, verslus valstietis Jurgis Bielinis.

Galbūt susidėjo viskas: tėvų išgyventa Sibiro tremtis, nieko nebijoti ir nevengti rizikos išmokiusi tarnyba Sovietinėje armijoje, paskutinės sovietmečio grimasos Lietuvoje, tačiau nuo pat pirmųjų atgautos nepriklausomybės metų į verslą nėręs vyras užsibrėžė tikslą nuo nieko nepriklausyti ir niekam netarnauti.

Pirmieji metai buvo sudėtingi. Pradinį kapitalą verslui uždirbo Rusijoje: prekiavo cheminėmis medžiagomis, naftos produktais, o uždirbtas lėšas palaipsniui investavo į apleistą Šepetos durpyną Kupiškio rajone.

„Vis dėlto uždirbti iš pelkės dar reikia sugebėti“, – šypteli pašnekovas. Protingai, apdairiai investuojant lėšas, per palyginti trumpą laiką durpių gavybos įmonėje buvo sukurta ir perdirbamoji pramonė, pradėti gaminti profesionalūs durpių substratai.

Po dešimties veiklos metų „Durpeta“ jau buvo šalyje žinoma bendrovė, apdovanota kaip sparčiausiai augusi šalies įmonė. 2010 m. pastačius modernią substratų gamyklą su kompiuterizuotomis gamybos ir kokybės kontrolės linijomis, įmonė tapo itin konkurencinga tarptautiniu mastu.

„Pastaraisiais 25-eriais savo verslo metais esu labai patenkintas. Tai – bendrovės aukso amžius. Galbūt sekėsi, galbūt klaidų nedariau, bet šiandien mano pramonė yra stipri“, – džiaugiasi „Durpetos“ valdybos pirmininkas.

Ir šiuo metu, kai vadovauja jau vienai stipriausių šalies durpininkystės bendrovių, G. Rapkauskas įsitikinęs, kad savo žemėje turi būti pats sau šeimininkas, nuo nieko nepriklausyti. Tad vadovauja įmonei geležine ranka: lemiamus sprendimus priima pats vienas, atsakingai ir su atodaira tvarko turimus gamtos išteklius. Ir nė akimirkos nepaliauja ieškojęs silpnos grandies visoje savo verslo procesų grandinėje. Mat laikosi principo: „Kai viskas ramu ir gerai, atsisėdęs pagalvok, kad rytoj bus blogai, ir padaryk, kad to nebūtų.“

Lietuva – kaip avilys, į kurį turime sunešti medų

– Nepriklausomybė šiuolaikiniame versle, mažoje Lietuvos rinkoje jau neretai sunkiai įsivaizduojama. Kaip išsaugojote nepriklausomą verslą?

– Visą laiką maniau ir dabar tebemanau, kad savo žemėje pats turi būti šeimininkas, o ne kas nors svetimas. Dėl to atkakliai siekiau, kad ir durpės Lietuvoje būtų įtrauktos į biokuro kategoriją, nes bet koks savas energetinis šaltinis stiprina ekonominę šalies nepriklausomybę, o ji ne mažiau svarbi nei politinė. Neretai Lietuvoje toji užsienio investicijų svarba pervertinama. Lietuvis pats yra labai sumanus ir labai darbštus. Dėl to prieš kiekvieną Lietuvos verslininką galėčiau nukelti kepurę.

Beje, durpininkai buvo vieni pirmųjų, kurie pradėjo į Lietuvą vežti valiutą. Prisimenu, koks pasitenkinimas apėmė, kai, įkūręs pirmąjį savo verslą, iš Rusijos į Lietuvą atsivežiau pirmuosius pinigus. Man Lietuva buvo it avilys, į kurį tokios bitės kaip aš turėjome nešti medų. Verčiausi prekyba naftos produktais: gabenau juos iš Rusijos į Azerbaidžaną, iš Azerbaidžano į Rusiją, tačiau pinigai atkeliaudavo į Lietuvą.

Didžiosioms kompanijoms pradėjus supirkinėti energetikos įmones, smulkesnius verslininkus ėmė stumti iš rinkos, neretai ir fiziškai pašalindavo, dirbti tapo itin pavojinga, tad iš Rusijos teko pasitraukti. Uždirbtą pradinį kapitalą po truputį pradėjau investuoti į durpių gavybą ir nuosekliai ją plėtojau.

Neretai pas mus toji užsienio investicijų svarba pervertinama. Lietuvis pats yra labai sumanus ir labai darbštus. Dėl to prieš kiekvieną Lietuvos verslininką galėčiau nukelti kepurę.

Tačiau iš esmės aš ir dabar esu ta pati bitė: būdamas didžiausias durpininkas Lietuvoje, šį gamtos išteklių dar ir perku iš Rusijos, Latvijos. Gaminu produktą, kuris eksportuojamas į kitas valstybes, o valiuta, kuri šiandien reikalinga kaip kraujas, vėlgi atkeliauja į Lietuvą.

Išlaikyti šį verslą nepriklausomą padėjo nuoseklumas ir šios pramonės švarumas.

Gaminti substratą – visų pirma juodadarbio darbas, tačiau šiame versle nėra tokių vilionių, galimybės piktnaudžiauti, kaip kitose srityse. Taigi tave pati sistema išauklėja. Ne paslaptis: durpynuose ir skęstame, ir degame, kitaip tariant, yra kaip pasakoje – viską tenka pereiti: ugnį, vandenį ir varines triūbas.

– Ar šiame versle įmanoma nuolatinė plėtra?

– Durpininkai tarpusavyje juokauja: lengviau Lietuvoje tapti prezidentu, negu atidaryti naują durpyną. Bet taip ir yra. Per visą atgautos nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje nebuvo atidaryta nė vieno naujo durpyno. Nė vieno!

Tad tenka blaiviai vertinti padėtį. Mūsų durpynai jau atidavė pagrindines jėgas šiam verslui įkurti: iš žaliavos išgavėjų tapome perdirbėjais. Tačiau šiandien durpių gavyba jau gęsta. Tai tarsi užprogramuota ir valstybės politikoje: išaugo aplinkosaugos, ekologijos reikalavimai, ir tai gerai. Kita vertus, tūkstančiai hektarų išeksploatuotų durpynų Lietuvoje yra apleisti, bešeimininkiai. Juos derėtų grąžinti gamtai: pašalinus žmogaus veiklos pėdsakus, medieną, užtvenkti ir palikti palaipsniui pelkėti. Ten, kur gimė pelkė, ir turėtų likti pelkė. Mes tai galėtume padaryti: kas gi geriau supranta pelkę, jei ne durpininkas. Deja, negalime to padaryti, nes nesusikalbame su institucijomis, atsirado įvairių interesų.

Tad jau šiuo metu apie trečdalį žaliavos įsivežame iš kitų valstybių, o po penkerių metų gali tekti įsivežti ir pusę reikiamo kiekio. Tai ekonomiškai sunku, nenaudinga, bet taip aš taupau savo resursus. Jei taip dirbsiu – durpynų užteks dar 25-eriems metams, o ateityje neišvengiamai teks pirkti durpynų Latvijoje, Baltarusijoje.

– Kaip savo versle sprendžiate problemas? Kokių principų laikotės ištikus krizei?

– Nelaukiu, kol krizė ištiks. Galbūt mano charakteris toks: jei versle viskas gerai – nerimstu, draskausi, ieškau silpnų grandžių. O štai kai įtampa, kai vaikštau kone ant skustuvo ašmenų – viskas gerai. Mano nuostata tokia: krizėms reikia būti pasirengus, todėl, kai viskas ramu ir gerai, atsisėdęs pagalvok, kad rytoj bus blogai, ir daryk taip, kad to nebūtų. Esu gamintojas, vadinasi, kaip „Tėve mūsų“ turiu žinoti, kad priklausau nuo žaliavos, kuria turiu apsirūpinti pirmiausia. Antroji grandis – perdirbimas. Išnaršėme visą pasaulį, susipirkome moderniausias technologijas. Sunkiausia buvo įrenginius suderinti tarpusavyje, nes visos kompanijos turi savų perliukų – surinkome juos, suporavome, jie dirba, veikia kompiuterinė procesų valdymo ir kokybės kontrolės sistema. Trečioji grandis – rinka. Reikia būti kaip vorui – su daug kojų, kad, kurią nors nukirtus, vis viena pajėgtum ropoti. Tad išskleidėme rinką po visą pasaulį. Dar viena grandis – transportas, dar kita – pinigai ir taip toliau. Štai šitaip daugybę metų grandis po grandies žvalgau ir tikrinu savo verslą, nes išliko vidinis siekis nuo nieko nepriklausyti. Tokiu atveju pačiam ieškoti savo silpnų vietų būtina. Ir nors per tuos dešimtmečius būta įvairiausių krizių, nė viena mūsų verslo ne tik neparbloškė – mes net ant kelio nepriklaupėme.

Be to, pats mano verslo modelis labai geras – iš esmės sprendžiu vienas. Sprendimų greičiu mes lenkiame savo konkurentus užsienio šalyse. Kol jie susirenka, kol tariasi ir sprendžia, kol nueina iki akcininkų... O aš pats akcininkas ir pats vadovas, tad sprendimas būna greitas. Kita vertus, versle nevalia būti direktoriumi – reikia būti darbininku, visus procesus žiūrėti nuo pat apatinės grandies, nes ten, viršuje, pinigus tvarkyti nėra sunku – sunku tik juos uždirbti.

– Kaip sukaupėte tokios gyvenimiškos išminties?

– Galima sakyti, tai – valstietiška išmintis, iš protėvių. Giminėje ir iš tėvo, ir iš mamos pusės nuo pat XVIII amžiaus būta ir valstiečių, ir žymių šviesuolių, kaip knygnešys Jurgis Bielinis. Kai klausdavau mamos, koks gi tas Bielinis buvo, sakydavo: tinginys buvo, nenorėjo žemės dirbti, tai knygas pardavinėjo.

Bet juk knygnešystę anuomet skatino ne tik tautinio sąmoningumo idėja – tai buvo ir savotiškas, itin rizikingas, tačiau pelningas verslas! Štai Mikalojus Katkus apie J. Bielinį yra rašęs: „dėl pelno nesiskųsdavo, sakydavo: „Kai išparduodu partiją, esmu šiltas.“ Pelnu rėmė namus ir leido sūnų į mokslus.“ O kitas J. Bielinio brolis žemę dirbo. Bet štai vienas įėjo į istoriją, o kito niekas nebeprisimena. Matyt, esu visų šių genų ir nuostatų mišinys.

– Verslas ir visuomenė: ar jaučiate, kad visuomenė palaiko verslą ir ką verslas gali suteikti visuomenei?

– Jei apžvelgtume, kiek per 20 metų valstybėje visko pasiekta – tai juk verslas per tuos dešimtmečius daug ką, galima sakyti, aukštyn kojomis apvertė. Taip, pirmieji penkeri metai buvo griovimo: vieni metalą vežė, kiti vogė, treti vertėsi, kaip sugebėjo. Sudėtingi buvo tie virsmo laikai, verslininkus ir šaudė, ir sprogdino. Mano pirmosios verslo patirtys irgi nebuvo saugios: Rusijoje, pusmetį Čečėnijoje, vėliau – Azerbaidžane. Tačiau kadangi tai buvo smulkusis verslas, praslydau tarsi ungurys.

Lietuvis moka kurti ir plėtoti verslą, jis lankstesnis, atsparesnis. Ir – nors paradoksalu – mums būtina dirbti su Rytų šalimis: ta patirtis mus treniruoja, grūdina, daro stipresnius. Būtų gerai, kad to išmoktų ir jaunoji karta.

Grįžkime prie analogijos su aviliu. Palyginti su baisiomis Sibiro platybėmis, Lietuva – mažytė it tas avilys. Kuo daugiau medų nešančių bičių – tuo aviliui geriau. Bet šiandien bites dusina aibės tranų: įstatymais, arogancija, šantažu, interesų karais. Šiandien verslininkui sunku išbūti stipriam, bet labai svarbu nesusitepti. Nes štai kiek verslo atstovų yra vienaip ar kitaip kritę, susitepę gerą vardą. Negaliu jų teisti, man jų savotiškai gaila.

Daugybę metų grandis po grandies žvalgau ir tikrinu savo verslą, nes išliko vidinis siekis nuo nieko nepriklausyti.

Mano paties kabinete – tokia paradoksali detalė: ant sienos – nuotrauka iš susitikimo su Algirdu Brazausku, o prie tos pačios sienos kadaise stovėjo Vytauto Landsbergio vaikystės lovelė (bendrovės buveinė įsikūrusi V. Landsbergio-Žemkalnio tarpukariu projektuotame pastate, buvusiame Landsbergių šeimos name Kaune, Donelaičio g. – red. past.). Toks savotiškas skirtingų epochų santykis – 50 prie 50... Žvelgiant plačiau, tai juk visi mes tokie. Svarbu surasti pusiausvyrą.

Kita vertus, esame sąžininga ir atsakinga įmonė. Puikiai suvokiame atsakomybę už mus supančią aplinką, tad diegiame naujus, tausius gamybos būdus, laikomės visų durpynų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių. Durpininkystė – švarus verslas: čia nėra juodų pinigų, nėra juodosios buhalterijos, nėra vokelių. Bendrovė turi žymios įtakos Kupiškio krašto ekonominei plėtrai, pirmiausia esame kaimo žmonių darbdaviai. „Durpetos“ įmonių sistemoje Kupiškio, Švenčionių, Telšių, Kretingos, Akmenės, Anykščių, Kaišiadorių rajonuose dirba apie 300 žmonių. Remiame vietos bendruomenių kultūrinius, ugdymo, aplinkos tvarkymo projektus.

– Kokios didžiausios problemos kyla Lietuvos verslui šiandien?

– Viena didžiausių bėdų – išgrobstyta, ištaškyta daugiamilijoninė Europos Sąjungos parama. Į Lietuvą tiek metų keliavo įspūdingi lėšų srautai, tačiau mes, tai yra, verslas plačiąja prasme, tų lėšų negavome. Baisi valdininkų arogancija: sujungsim, atimsim, sunaikinsim... Visi jiems nusikaltėliai, visi blogi.

Smulkiajam verslui, kuris priklauso nuo daugybės veiksnių, rinkoje išsilaikyti itin sudėtinga. Dabar mano verslas yra daugialypis – drauge veikia keletas skirtingas funkcijas atliekančių bendrovių. Tai neblogas, nusisekęs, jau patikrintas verslo modelis. Dėl protingų ir laiku atliktų investicijų bendrovė žengia koja kojon su pasaulio naujovėmis ir yra konkurencinga tarptautinėje rinkoje.

Tačiau netikėtą ir didelį smūgį mums kirto įvestas euras. Jei anksčiau kaime atlyginimai į rankas siekė 1 200–1 500 litų ir buvo laikomi pakankamais, tai šiandien visur pageidaujamas mažiausiai 1 000 eurų atlyginimas! Toks finansinis šuolis itin juntamas, kai versle dirba šimtai darbuotojų. Paradoksalu: kaime už 600 eurų sunkiai randu traktorininką – o juk panašią sumą uždirba universiteto docentas! Atlygio iššūkis Lietuvos verslui tapo vienu didžiausių ir sunkiai išsprendžiamų galvosūkių.

Vis dėlto mes turime tai, kas ir šiuo atveju bendrovei padeda išlikti stipriai: patikimą, gerai žinomą prekės ženklą ir strategiją didžiausią dėmesį skirti augintojui. Neskiriame lėšų reklamai. Mano pagrindinis konkurentas vokietis turi 80 pardavėjų – aš teturiu vieną. Mat mano klientas – ne žmogus, mano klientas yra augalas. Aš dirbu augalui, ne žmogui. Jeigu augalas užaugo – pas mane atėjo žmogus. Ir tokia strategija pasitvirtina.

Nors per tuos dešimtmečius būta įvairiausių krizių, nė viena mūsų verslo ne tik neparbloškė – mes net ant kelio nepriklaupėme.

– Kokia Jūsų ateities verslo Lietuvoje vizija?

– Lietuva – puikus kraštas, turime didelę, gražią teritoriją, kurioje pakaktų vietos ir 4–5 milijonams gyventojų. Manau, į Lietuvą turėsime įsivežti darbininkų iš Ukrainos, Baltarusijos. Lenkai, iš kurių kažkada pasišaipydavome, jau išmoko efektyviai dirbti – ir dabar šios šalies ekonominė plėtra staigi, net agresyvoka. Bet jų didžiuosiuose ūkiuose darbuojasi tūkstančiai ukrainiečių, o artimiausi kaimai uždirba iš maitinimo ir apgyvendinimo paslaugų. Mes galėtume padaryti tą patį, gal net geriau. Tik reikia atidaryti duris darbo jėgai iš kaimyninių šalių. Labai pasigendu sveiko lietuviško nacionalizmo – gerąja prasme: tautinės savigarbos ir vienybės.

– Kaip įveikiate stresą, kaip ilsitės po sunkios darbo dienos?

– Yra įvairių būdų: štai japonai medituoja, rusai geria... Reikia atrasti sau tinkamiausią būdą. Aš pasikraudavau adrenalino ekstremaliajame sporte: važinėjau keturračiu, jodinėjau. Arabų veislės žirgas – karštakraujis, laukinis... Bet, kaip sakoma, jei pasirenki tokį atsipalaidavimo būdą, turėk ir draugą chirurgą. Tačiau išsidaužai, aprimsti ir pradedi viską iš naujo.

Skelbiamas tekstas yra šiuo metu rengiamos knygos „100 Lietuvos verslo ir asmenybių istorijų“ dalis. Leidybinį projektą, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, vykdo VšĮ Leidybos idėjų centras.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaKomentaraiKonkursaiReklama
Kultūra ir žmonėsLietuvaMokslas ir ITPasaulisReklaminiai priedai
Rinkimų maratonasSportasŠeima ir sveikataŠvietimasPrenumerata
TrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika