Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
EKONOMIKA

Kaip mamos pagamintas verslas 

2017 balandžio 17 d. 05:56
„Marmaluzi“ archyvo nuotrauka

„Marmaluzi“ – vardas, kurį žino, turbūt, kiekviena mama, kuri dar visai neseniai augino ar dabar sūpuoja ant savo rankų kūdikį. Šio kūdikių maistelio istorijoje persipina du pasakojimai – pradžia, kurią padarė žingeidi šeima, ir augimas, kurį sėkmingai suka verslas.

Gimę kūdikiai atnešė verslo idėją

Kai gandrai pradėjo suktis virš vienos vilniečių šeimos artimųjų namų, jiems gimė idėja pradėti ruošti maistelį patiems mažiausiems. Tuomet bendrovė „Kaniu“ buvo vieninteliai Lietuvoje, kurie ėmėsi tokios verslo idėjos, nešdami iki šiol puoselėjamą natūralumo tradiciją. Ir dabar išlikusi pirminės pakuotės vizija – nedidelis stiklinis indelis, ant kurio užmaukšlinta balta drobinė „kepurėlė“, žaisminga it vaiko rankomis nutepliota etiketė ir iki ausų godžiai valgiusį terliuką primenantis pavadinimas „Marmaluzi“.

Prieš 7 metus pradėtam gaminti maisteliui teko nelengva užduotis – prasibrauti tarp užsienio gigantų „Hipp“, „Semper“, „Milupa“ produkcijos.

Lietuvaičių kūdikiui sekėsi išties gerai – sėkmingas verslas augo beveik akyse, todėl atėjo diena, kai „Marmaluzi“ pradėjo reikalauti didesnių investicijų. Tuomet horizonte pasimaišė naujas žaidėjas, jau iki tol vertęsis daržovių iš Lietuvos ūkininkų supirkinėjimu ir tiekimu į didžiuosius prekybos centrus.

„Mes kaip tik irgi stovėjome ant pasirinkimo slenksčio, ieškojome kur nukreipti savo investicijas. Mes labai rimtai galvojome apie maistelio kūdikiams gamybą ir tada pasimaišė „Marmaluzi“ ženklas“, – pažintį su vaikiškomis košytėmis prisimena verslininkas Gintaras Didžiokas, šiandien ir vadovaujantis bendrovei „Kaniu“.

„Marmaluzi“ archyvo nuotrauka
„Marmaluzi“ archyvo nuotrauka

Geriausi darbuotojai – susilaukę kūdikio

Verslo planas gaminti kūdikių maistą buvo išmąstytas ir sudėliotas logiškai, jokių romantiškų motyvų, pasak pašnekovo, tikrai nebuvo.

„Buvo paklausa, atsirado ir pasiūla“, – teigia pašnekovas, ir prisipažįsta, kad visgi logišką vyrišką planą koregavo ir mamų įgeidžiai, nes būtent joms pirmiausia ir reikia įtikti.

Nors „Marmaluzi“ vartoja mažiausi šeimų nariai, tačiau pasirinkimą pirmiausia daro mamos ir tėčiai, būtent jie yra pirmieji ragautojai ir vertintojai. Dirbdami viena pamaina per mėnesį bendrovės darbuotojai pagamina apie 200 tūkstančių įvairių tyrelių ir košelių. Kadangi gamybos procesą bandoma daryti maksimaliai natūralų, vengiant įvairių stabilizatorių, tai tėvams, pasak pašnekovo, kartais kliūva, kad to paties pavadinimo produktas vieną kartą yra skystesnis, kitą tirštesnis ar šiek tiek spalva skiriasi.

Gražų vaizdą, prisodrintą dirbtiniais stabilizatoriais, mes aukojame vardan natūralumo.

„Turbūt kiekviena mama turi savo bulvių košės receptą, tačiau, net ir gaminant visiškai taip pat, košė gaunasi skirtinga, nes tai gali nulemti net ir tai, kiek pačioje bulvėje buvo vandens. Taip ir mes pradėję virti košę, nežinome kiek tiršta ji bus, o tada jau garinam vandenį ar juo skiedžiame... Todėl tikėtis visiškai to paties rezultato neįmanoma. Gražų vaizdą, prisodrintą dirbtiniais stabilizatoriais, mes aukojame vardan natūralumo“, – sako G. Didžiokas.

Visgi bet kuri košė ar tyrelė prieš atsidurdama ant mažylių stalo nueina itin ilgą užgimimo kelią. Pirmieji ingredientus maišyti pradeda Kauno klinikų gastroenterologas Liutauras Labanauskas ir kūdikių bei mažų vaikų dietologė Rūta Rokaitė. Gydytojai pirmiausia sudėlioja pagal amžių tinkamus produktus, tada peržiūri jų maistinę vertę, balansą, suderinamumą, konsistenciją ir, žinoma, skonį. Visi nauji sukurti receptai keliauja į „Marmaluzi“ virtuvę. Testuoja naujus produktus kompanijoje dirbančių darbuotojų atžalos, dirbančiųjų draugų vaikai ir t.t.

„Mes, priimadami, žmones į darbą, nuoširdžiai tikimės, kad jie kuo greičiau išeis motinystės ar tėvystės atostogų. Jeigu kitiems verslininkams tai būna nemenkas kliuvinys, mums tai vienas džiaugsmas. Štai turime darbuotoją, kuri jau 3 kartą išeina kūdikio auginti“, – juokiasi pašnekovas.

„Marmaluzi“ archyvo nuotrauka
„Marmaluzi“ archyvo nuotrauka

Kai naują košę „palaimina“ testuotojai, „Kaniu“ darbuotojai pradeda ieškoti ingredientų tiekėjų. Dažniausiai jais tampa Lietuvos ūkininkai, tačiau daržovės ir vaisiai mūsų krašte nedera ištisus metus, o kai kurie ir išvis čia neauga. „Mamos labai pageidavo tyrelės su bananais. Lietuvoje esantys tiekėjai negalėjo garantuoti atvežtų bananų kokybės, todėl teko patiems Ispanijoje atrasti augintojus, kurie ruošia bananų tyrę“, – verslo užkulisius atskleidžia G. Didžiokas.

Šiandien bendorvė „Kaniu“ netoli Vilniaus įsikūrusiame fabrike gamina 40 skirtingų gaminių, pažymėtų „Marmaluzi“ ženklu. Skaičiuojama, kad per mėnesį pagaminama apie 200 tūksančių vienetų košyčių, turelių ir sulčių, maždaug 40 tūkstančių parduodama Lietuvoje, o likusi dalis iškeliauja į svečias šalis.

Lietuviškos košytės ant svetimų kraštų mažylių stalo

Kai naujieji savininkai perėmė „Marmaluzi“ gamybą, stebimas maždaug 30–40 proc. augimas kiekvienais metais, didžioji dalis produkcijos iškeliauja į svečias šalis. Pašnekovas neslepia, kad nuo pirmųjų dienų, pradėjęs gaminti kūdikiams maistą, jis galvojo daugiau apie eksportą nei apie vietos rinką.

„Lietuvoje „Marmaluzi“ ženklas jau buvo įsitvirtinęs ir jautėsi stabiliai, liko ieškoti naujų kelių plėtrai“, – pasakoja G. Didžiokas, 2013 metais perėmęs „Marmaluzi“ auginimo rūpesčius.

Pirmiausia žvilgsnis pradėjo krypti į Rusijos ir Ukrainos rinkas. Tuose kraštuose vis dar buvo gajus tikėjimas Lietuviška produkcija, todėl pirmoji kelionė į Rytus nebuvo sudėtinga. „Taip, mūsų niekas ten nelaukė išskėstomis rankomis, bet ir pagalių į ratus nekaišiojo. Mažais žingsneliais mes drąsiai žengėme į tą rinką, pradėjome galvoti ir apie naujo fabriko statybas, pastarąjam projektui gavome Europos Sąjungos paramą“, – pasakoja pašnekovas.

Kai jau atrodė, kad niekas negali sustabdyti puikiai pradėjusios riedėti verslo mašinos, norus ir nuotaikas perdėliojo geopolitinė situacija Rytuose. Karinis konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos, gerokai pakoregavo ne vieno Lietuvos verslininko plėtros planus tuose kraštuose, neretam iš jų teko apskritai ieškoti naujų eksporto kelių, kai Rusija paskelbė lietuviškų prekių embargą.

„Kūdikių maistas nebuvo uždraustas, iki šiol mes tiekiame „Marmaluzi“ į Rusiją, tačiau savo plėtros planus kuriam laikui apkarpėme, netgi grąžinome Europos Sąjungos paramą, kuri buvo skirta naujo fabriko priestato statybai“, – prisipažįsta G. Didžiokas.

Gintaras Didžiokas / „Marmaluzi“ archyvo nuotrauka
Gintaras Didžiokas / „Marmaluzi“ archyvo nuotrauka

Bendrovės „Kaniu“ vadovas pastebi, kad nuo 2014 metų, kuomet buvo pradėtas tiekti lietuviškas kūdikių maistelis į Rusiją, prekybos taškų skaičius padidėjo 3 kartus, tačiau parduotos produkcijos apimtys nepadidėjo. „Tai signalizuoja, kad Rusijos mamos, net ir norėdamos kokybiško maisto savo mažyliams, jo jau nebeįperka... Mūsų praradimus šiai dienai kompensuoja eksportas į Ukrainą, kur kūdikių maisto poreikis auga, kai ten nebepatenka prekės iš Rusijos. Veriasi mums ir Kinijos vartai, tikimės užkariauti Latvijos ir Estijos rinkas, savo produkcijos asortimentą plėsti ir Vakarų Europoje“, – šypteli pašnekovas.

Dabartinis „Kaniu“ vadovas neslepia, kad kiekvieni besiveriantys vartai kitų šalių parduotuvių lentynose, atneša ir naujus iššūkius. Vakarų Europoje vis dar tenka dėl galimybės atsidurti ant augančių mažylių stalo kovoti su didžiaisiais koncernais, o Rytuose plėtrai įtaką daro ten esančios tradicijos.

„Mūsų indelių „kepurytės“ ir etiketės visada buvo baltos. Kinijoje ši spalva – gedulo, todėl ten dabar iškeliauja stiklainiai puošti auksinėmis etiketėmis ir raudonomis „kepurėlėmis“. Būtent šios spalvos kinams simbolizuoja laimę ir turtus“, – pasakoja G. Didžiokas.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika