Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
EKONOMIKA

Kai turtus neša sliekai 

2017 balandžio 10 d. 05:16
Dovilė Padūmienė
Dovilė Padūmienė
"Sliekynės" archyvo nuotrauka

Slidus, glitus, nešvarus – tokios mintys neretam pradeda suktis pamačius po lietaus ant šlapio grindinio ištįsusį slieką. Gražus, švarus, naudingas ir idealus verslo planas – kiekvienam asfalto vaikui galėtų pasakyti sliekų fermos „Sliekynė“ įkūrėja Dovilė Padūmienė.

Verslo pradžia – kibiras sliekų

Sakoma, kad atsitiktinumų nebūna. Kauno rajone Stankūnų kaime sliekų fermą įkūrusi D. Padūmienė savo verslo pradžią prisimena, kaip į viena krūvą sukritusių atskirų aplinkybių virtinę, padovanojusią jai visai gerą verslo planą. Moteris neslepia, kad kol į jos šeimos gyvenimą neįšliaužė sliekai, ji darbų stoka ar pajamų dydžiu nesiskundė ir dėl kažkokių nuosavo verslo idėjų galvos nesuko. Tačiau, kai moters nuosavus namus aplankė gandrai ir didesnę laiko dalį teko skirti dviejų mažylių priežiūrai, moteris pradėjo ieškoti būdų, kaip ir vaikų priežiūros neapleisti, ir sau kokį malonų užsiėmimą rasti.

Paskutinis dalykas, padėjęs apsispręsti buvo tas, kad sliekų ferma nereikalavo itin didelių investicijų.

Verslo idėja – auginti sliekus – atėjo visiškai atsitiktinai. „Gimus mažyliams ne vienas tėvas pradeda sukti galvą dėl sveikesnių, ekologiškai augintų ar pagamintų produktų. Žemės plotą nuosavų daržovių auginimui mes turėjome, bet ta dirva buvo labai nederlinga... Man giminaitis padovanojo kibirą sliekų, kuriuos apgyvendinau komposto dėžėje. Kažko labai stebuklingo nesitikėjau, tačiau tai tikrai buvo geresnis variantas, nei pirkti dirbtines trąšas“, – pirmąją pažintį su sliekais 2011 metais prisiminė D. Padūmienė.

Moteris pasakoja, kad jau pirmasis derlius, įsileidus naujuosius gyventojus, juos maloniai nustebino – prie namų užaugintas derlius buvo gerokai didesnis nei iki tol. O vat tada ir pradėjo Padūmių šeimoje kirbėti mintis, o gal ta žieduotoji kirmėlė visai neblogas verslas, juolab, kad mintis dirbti sau ir neįsprausti savęs į 8 valandų darbo dieną visai viliojo.

„Paskutinis dalykas, padėjęs apsispręsti buvo tas, kad sliekų ferma nereikalavo itin didelių investicijų. Mums reikėjo patalpų (jomis tapo apleistos fermos) ir sliekų“, – prieš 5 metus pradėtą verslą prisimena moteris.

Ir vienas sliekas neša pelną

Pirmosios dienos, pasak „Sliekynės“ šeimininkės nebuvo lengvos, bet ir nebuvo tokios baisios, kaip kartais linkę dramatizuoti pirmuosius verslo metus lietuviai. Moteris tik prisimena, kad pirmaisiais metais nemažai laiko teko praleisti ieškant literatūros ir siekiant „artimiau“ pažinti šį dirvos gyventoją. Lietuviškai apie Kalifornijos sliekus galima buvo rasti tik Editos Abraitytės ir Vladislavo Rūsio parašytoje knygoje „Kalifornijos sliekų auginimas“, kuri tapo moters „biblija“.

„Lietuvoje gyvena 15 rūšių sliekų, tačiau mūsų priglausta veislė Amerikoje buvo išrasta specialiai pramoninei sliekininkystei – jei tik jiems geros gyvenimo sąlygos, ėdesio daug ir šilta tai, rodos, kad jie dauginasi akyse“, – juokiasi sliekų augintoja Dovilė, neslepianti, kad išvestieji sliekai pasižymi kitokiomis savybėmis, nei natūraliai gamtoje gyvenantys gyviai. Štai Kalifornijos sliekai gali pakelti iki 40°C laipsnių karštį, o temperatūra, vykstant puvimo ir perdirbimo procesui bioskaidžiose atliekose natūraliai pakyla. Gamtoje sliekai pakelia daugiausia iki 20°C laipsnių pakilusią temperatūrą.

Šiuo metu fermoje gyvena apie 2–4 tonas sliekų. Visas šitas prieauglis atsirado per 5 metus iš tų pačių parsivežtų 250 kg augintinių. Moteris skaičiuoja, kad kiekvienas jų jai uždirba maždaug po 0,25 cento per metus.

Priklausomai nuo augalo rūšies, derlius padidėja nuo 20 iki 80 procentų. Neveltui biohumusas dar kartais pavadinamas juodu auksu.

„Užtenka ir duonai, ir sviestui“, – šypteli pašnekovė, neslepianti, kad pastaruoju metu sliekų ir biohumuso paklausa auga kaip ant mielių. Tai, žinoma, lemia vis didesnis susidomėjimas ekologiniu ūkininkavimu ir natūraliomis trąšomis. Tręšiant dirvą biohumusu, jo reikia iki 5–10 kartų mažesnio kiekio, nei tręšiant kompostu ar mėšlu. Be to, priklausomai nuo augalo rūšies, derlius padidėja nuo 20 iki 80 procentų. „Neveltui biohumusas dar kartais pavadinamas juodu auksu“, – sako moteris.

Šiandien „Sliekynė“ savo klientams siūlo tiek gryną biohumusą, tiek biohumuso mišinius su durpėmis daržui bei šiltnamiams, taip pat dalinasi patarimais kaip patiems žmonėms auginti sliekus. Kauno rajone įsikūrusios „Sliekynės“ vadovė prisimena, kad pirmaisiais metais klientus 1 lito kaina už litrą biohumuso gąsdino, tačiau šiandien ir didesnės sumos nepagaili. Pasak pašnekovės, išbandę sliekų produktus, prie durpių nebegrįžta, o geru atradimu dar ir su aplinkiniais pasidalina.

„Kartais galvoju, kad mums net reklamos nereikia, ta sliekų nešama nauda kaip geras gandas eina, todėl kiekvienais metais sulaukiame vis daugiau klientų“, – optimizmo neslepia Dovilė.

Kauno rajone gyvenanti moteris džiaugiasi ne tik atsitiktinai atrasto vereslo, kuriame iki šiol ji su vyru ir apsidirba, sėkme, bet ir tuo, kad sliekai jai vis dar yra įdomus gyvūnas. Pasirodo, pasaulyje esama plėšriųjų sliekų, o Australijoje galima sutikti 1 m ilgio slieką. Stebina ir tai, kad sliekai yra visiškai akli, tačiau jų gebėjimas reaguoti į šviesą ją iki šiol stebina. Moteris sako, kad sliekai tik pajutę bent mažiausią saulės spindulėlį ar minimalų šviesos šaltinį, akimirksniu dingsta dirvoje.

Dovilė Padūmienė / "Sliekynės" nuotrauka
Dovilė Padūmienė / "Sliekynės" nuotrauka

„Kokiu būdu jie, neturėdami akių, pajaučia tą šviesą neįsivaizduoju, bet tik pasirodo mažytis šviesos blyksnis ir jie akimirksniu paneria į dirvą... tas jų greitis nerealus“, – juokiasi pašnekovė, neslepianti, kad norintiems patiems auginti sliekus ir turėti gerą derlių teks viename kubiniame komposto dėžės metre apgyvendinti maždaug kilogramą sliekų, kitaip rezultato teks laukti ilgiau nei metus. Žinoma, auginti sliekus lauko sąlygomis yra gerokai sudėtingiau nei uždarose patalpose, tačiau tikrai įmanoma.

Tiesa, savo augintiniams Kauno rajono gyventoja, ruošia ir gurmaniškus patiekalus, į sliekų meniu įtraukdama saldžių vaisių. „Iki šiol eksperimentuojame su sliekų maistu ir ieškome, dėl ko jie labiausiai pameta galvą, – šypteli pašnekovė. – Galiu pasakyti, kad maniškiai tikri gurmanai, neatsispiriantys žalioms daržovėms, grūdams, o saldūs vaisiai – tikra puota, taigi vaišiname juos būna ir arbūzais“.

Visas kokybiško biohumuso „gamybos“ procesas užtrunka apie vienerius metus. Tačiau pastebėta, kad idealiomis sąlygomis per dieną Kalifornijos sliekai gali perdirbti tiek atliekų, kiek patys sveria. Kaip pasakoja D. Padūmienė, ją iki šiol stebina tai, kad sliekai, net ir gyvendami yrančioje natūralių atliekų terpėje yra be galo švarūs gyviai, o į jų paruoštą produktą taip ir norisi panardinti rankas.

„Jis būna purus, net švelnus, malonus liesti rankomis ir visiškai neturi to tipinio mėšlo kvapo“, – pasakoja pašnekovė.

Planuojantiems žengti nuosavo verslo keliu „Sliekynės“ šeimininkė pirmiausia palinkėjo nebijoti žengti pirmojo žingsnio, o išdrįsus tai padaryti teliks eiti toliau savo tikslo ir svajonės link.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika