Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
EKONOMIKA

ES kovoja su plastiku, kurio atliekų Lietuvoje trūksta 

2018 gruodžio 12 d. 09:53
Su PET tara Lietuva jau dorojasi - naudoti buteliai tampa žaliava naujiems gaminti. Pati blogiausia išeitis būtų žaliavą sudeginti.
Su PET tara Lietuva jau dorojasi - naudoti buteliai tampa žaliava naujiems gaminti. Pati blogiausia išeitis būtų žaliavą sudeginti.
Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Lietuvos prekybos centrai, sekdami kai kurių Europos Sąjungos (ES) valstybių pavyzdžiu, gelbėdami gamtą siekia iš savo lentynų visiškai išguiti plastikines pakuotes ir jas pakeisti alternatyviomis, pagamintomis iš popieriaus arba kitų medžiagų. Lietuvos plastiko pramonės atstovai tokias pastarojo meto tendencijas lygina su kone kas dešimtmetį besikartojančiu vajumi ir neabejoja: dėl konkurencijos su plastiku dirbtinai iškeliamos stiklo ir ypač popieriaus ekologinės savybės.

Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos (LINPRA) prezidiumo narys, plastikų ekspertas Rimantas Damanskis, vadovaujantis kelioms plastikų perdirbimo ir gamybos įmonėms, „Lietuvos žinioms“ teigė, kad dabar plastiko pramonė yra aktyviausiai žiedinėje ekonomikoje dalyvaujanti pramonės šaka, ir dėl šios žaliavos žalos gamtai derėtų ilgai ginčytis.

„Tai vienintelė medžiaga, kurią galima daugybę kartų naudoti pakartotinai, o Lietuvoje taip ne visada būna vien dėl to, kad prastai organizuojamas naudoto plastiko surinkimas. Dėl šios brangios žaliavos gamintojų eilės išsirikiavusios ir Lietuvoje, ir užsienyje, todėl jos tenka ir importuoti“, – tvirtina dešimtis milijonų eurų per metus apyvartas darančių Šiaulių UAB „Frilux“, „Artilux NMF“ ir „NMF Decor“ vadovas.

Trys esminės kryptys

Kai kalbama apie atliekų perdirbimą ir dalyvavimą žiedinėje ekonomikoje, nurodomos trys pagrindinės pasirinkimo kryptys: svorio dydis, to paties daikto panaudojimas antrą kartą ir reikalinga energija naujai žaliavai pagaminti.

Pasak R. Damanskio, pagal visus šiuos parametrus neginčijama lyderė yra plastmasė. Antai plastikinis maišelis yra 10–15 kartų lengvesnis už popierinį ir tūkstančius kartų lengvesnis už atitinkamo tūrio stiklinę ar metalinę tarą. Todėl ir išvežti tiek pat vienetų popierinių pakuotės maišelių reikėtų 10–15 reisų daugiau. Tiek pat kartų daugiau į atmosferą išmetama ir anglies dioksido.

Plastikinę dėžę galima naudoti šimtus kartų, o popierinė suplyšta per kelis kartus.

Perdirbant plastiko atliekas, užtenka 300 laipsnių temperatūros, o malant popierių sunaudoti energijos reikia 4–5 kartus daugiau. Be to, anot R. Damanskio, plastikas yra naftos produktas. Sumaltas į miltus, jis yra paverčiamas granulėmis ir tampa ta pačia žaliava, iš kurios galima gaminti tokius pat gaminius. Iš sumalto popieriaus tokio pat popieriaus nepagaminsi. Dar reikia medžius kirsti, iš jų celiuliozę gaminti.

Bene vienintelis, bet nemenkas popieriaus privalumas yra šios atliekos naudojimas energijai gaminti deginant.

Deginamas ir plastikas, ir toks jo utilizavimo būdas yra mažiausiai toleruotinas. „Lietuvos žinios“ jau rašė, kad beveik pusė anglies dioksido į atmosferą išmetama jėgainėse deginant plastiką, kai anglies dioksidas sudaro maždaug 80 proc. visų šiltnamio efektą sukeliančių dujų. Lietuvoje komunalines ir pramonės atliekas degina vienintelė suomių kapitalo Klaipėdos kogeneracinė jėgainė „Fortum“, gaminanti elektrą ir šilumą. Plastikas sudaro 27 proc. joje deginamų atliekų.

Su PET tara Lietuva jau dorojasi. Naudoti buteliai tampa žaliava naujiems gaminti.
Su PET tara Lietuva jau dorojasi. Naudoti buteliai tampa žaliava naujiems gaminti.

Gali perdirbti viską

Lietuva jungiasi prie ES memorandumo dėl žiedinės ekonomikos, skatinančios tvarią plėtrą ir antrinės medžiagos panaudojimą gaminiuose, taip siekiant mažinti aplinkos taršą. Daugelis stambesnių plastiko pakuočių gamintojų šiandien naudoja antrinę žaliavą, investuoja į perdirbimo įrangą arba jungiasi į klasterius, kad galėtų užtikrinti žiedinės ekonomikos iniciatyvą ir padidinti antrinių medžiagų naudojimą. Lietuvos plastikų klasteris yra prisijungęs prie ES memorandumo „Zero Plastics on Landfill by 2025“. Tai reiškia, kad klasteris prisideda prie įsipareigojimo pasiekti, kad iki 2025 metų į sąvartynus nepatektų nė vienas daiktas, pagamintas iš plastiko.

„Dėl savo pramoninių atliekų bėdų neturime. Plastiko pramonės įmonės su savo gamybos atliekomis lengvai susidoroja – jos surūšiuojamos, susmulkinamos ir grįžta į gamybą kaip kokybiška žaliava, – teigia R. Damanskis. – Švarių gamybos atliekų trūksta, todėl tenka atsivežti iš kitų šalių, pavyzdžiui, Vokietijos.“

Kad nereikėtų vežtis pagrindinės žaliavos, jo įmonė statosi atliekų rūšiavimo ir perdirbimo įrenginius. Jie pradės veikti sausį ir per metus galės perdirbti 2 tūkst. tonų plastiko atliekų.

Pasak plastikų eksperto, gamybinės atliekos yra gana švarios ir surūšiuotos iškart perdirbamos nemaišant vienos rūšies su kita. Pavyzdžiui, polipropilenas nemaišomas su polikarbonatu, o ABS plastikas – su polistirenu. Kai parametrai šiek tiek skiriasi, perdirbimo procese įmaišoma komponentų, kad būtų gautas reikiamas parametras.

Plastikų atliekos yra vertinga plastiko pramonės žaliava, o jas deginant ne tik teršiama gamta, bet ir žaliavą tenka importuoti iš kitų šalių.

Plastikinės pakuotės, kuriose laikyti naftos, chemijos produktai, – irgi nesudaro problemų. Visos jos išplaunamos ir perdirbamos. Yra speciali įranga, kuri plastikines pakuotes išplauna, išdujina (pavyzdžiui, putų polistireną) ir pagamina švarią termiškai apdorotą žaliavą, kuri tampa nauju tokiu pat produktu.

R. Damanskio teigimu, stambios plastiko pramonės įmonės į žiedinės ekonomikos principą žvelgia labai rimtai ir planuoja per penketą metų sukurti vieną stambią plastiko atliekų perdirbimo įmonę.

Klasteriui priklausančios įmonės dalijasi ir atliekomis, ir iš jų pagaminta žaliava. Pirma pakopa yra granulių gaminimas iš atliekų, o kita – gaminio gaminimas iš granulių. „Mes kitoms įmonėms duodame savo atliekas, o jos perdirba į granules ir tiekia mums“, – klasteriui būdingą bendradarbiavimą apibūdina LINPRA narys.

Jo teigimu, bendradarbiaudamos su elektronikos, baldų, kitų pramonės šakų atstovais, naudojančiais plastiką, Lietuvos plastiko pramonės įmonės padeda ir joms įsitraukti į žiedinės ekonomikos ratą.

Dėl kokybiškų plastiko atliekų stovi eilės ir Lietuvoje, ir užsienyje. „Mes naudojame 30 rūšių medžiagų, iš kurių gal 10 sunaudojame patys, o kitos lieka. Dėl tų dviejų trečdalių nesunaudojamų stovi eilės. Mums trūksta PET, polietileno atliekų, kurių galėtume sunaudoti kur kas daugiau“, – pasakoja R. Damanskis.

Atliekos lieka buityje

Anot plastikų eksperto, Lietuvoje visiškai prasta polipropileno, naudojamo statybose ir elektronikos gaminių pakuotėms, surinkimo padėtis. Gaminiai iš jo užima daug vietos. Juos reikėtų vežti į didelių gabaritų atliekų surinkimo aikšteles, bet įprastai atsikratoma susmulkinant ir išmetant į buitinių atliekų surinkimo konteinerius.

Plastikų atliekos yra vertinga plastiko pramonės žaliava, o jas deginant ne tik teršiama gamta, bet ir žaliavą tenka importuoti iš kitų šalių.

Didžiausia bėda pramonei Lietuvoje yra panaudotų plastikinių gaminių surinkimas ir rūšiavimas. Būtent dėl to mažai plastiko grįžta pas perdirbėjus, nors jie noriai jį pirktų. Iš tikrųjų, anot R. Damanskio, Lietuvoje plastiko atliekos yra superkamos. Bent įmonės už jas pinigus moka ir pačios uždirba. Antai kilogramas pakavimo plėvelės kainuoja apie 70 centų (700 eurų už toną), polistireno (putplasčio) – 60 centų, polietileno (pavyzdžiui, maišeliai) – apie 25 centus (250 eurų už toną). Tai kainos, visiškai priartėjusios prie pirminio plastiko kainų.

Didžiausia bėda pramonei Lietuvoje yra panaudotų plastikinių gaminių surinkimas ir rūšiavimas. Būtent dėl to mažai plastiko grįžta pas perdirbėjus, nors jie noriai jį pirktų.

Jo įsitikinimu, priėmus politinį sprendimą, užtektų prie sąvartynų pastatyti plastiko rūšiavimo ir plovimo įrenginius, o plastiko atliekų perdirbėjai noriai atvažiuotų nupirkti. Olandijoje automobilių utilizavimo aikštelėse automobiliai sutraiškomi, plastikas surenkamas, surūšiuojamas ir atiduodamas perdirbėjams. Olandai šią paslaugą teikia visai Europai ir, matyt, dėl to nesigaili.

Dabar įvairių rūšių plastikas patenka į vieną buitinių atliekų konteinerį ir už tai namų ūkiai susimoka. „Šiukšlių vežėjai tą plastiką, matyt, išverčia su buitinėmis atliekomis į sąvartyną, nors tai yra brangi pramonės žaliava“, – apgailestauja R. Damanskis.

Plastikų eksperto teigimu, reikėtų įrengti daugiau plastiko supirkimo punktų. Pati blogiausia išeitis – šią žaliavą sudeginti, o tai šiandien daugiausia ir daroma. Yra plastiko rūšių, kurių deginti negalima dėl išskiriamų toksinių medžiagų, be to, ir energijos deginamas plastikas neką teišskiria.

„Ne dėl banginių“

Alternatyvios pakuotės gamintojai aktyviai platina istorijas apie plastiko maišeliais, PET buteliais užsirijusius žūstančius banginius. „Tai iš tikrųjų bėda pietiniuose vandenyse, kur susikaupia didžiuliai plastiko kiekiai. Ir kaltas dėl to ne plastikas, o neatsakingi žmonės, teršiantys kur papuola. Lietuvos gyventojų kultūros lygis šiuo požiūriu sparčiai kinta, – sako R. Damanskis. – Nereikia tikėtis, kad gamta taps švaresnė, plastikinę pakuotę ir maišelius pakeitus popieriniais ar stikliniais. Tie patys vadinamieji popieriniai puodeliai juk irgi gaminami formą padengiant plastikine plėvele – antraip skystis išbėgtų. Bet jų popieriaus pramonė nesurenka, nes netinka perdirbti, kaip ir plastiko plėvele padengti spaudos leidiniai. Banginiams jie irgi nepatinka.“

„Šiukšlių vežėjai tą plastiką, matyt, išverčia su buitinėmis atliekomis į sąvartyną, nors tai yra brangi pramonės žaliava“, – apgailestauja R. Damanskis.

Jo teigimu, per pastarąjį dešimtmetį smarkiai pasistūmėjusi ir plastiko pramonė. Iš surinkto šimtaprocentinio plastiko ji, pridėjusi augalinių ir kitų organinių priedų, gamina išyrančius (biodegraduojančius) maisto maišelius, kurie sudūlėja gerokai greičiau negu popieriniai.

Kaip tvirtina R. Damanskis, dabartiniai vajai „jokio plastikinio maišelio nei šiaudelio“ kartojasi kas dešimt metų ir visada baigiasi plastiko naudai. Jis neabejoja, kad kitaip nebus ir šį kartą. „Taip buvo prieš 10, prieš 15 metų, buvo daugkartinių stiklinių butelių vajus, bet buvo ir atvejų, kad daugkartiniame stikliniame butelyje laikytu acetonu galėjo nusinuodyti žmogus. Nekyla abejonių, kad maisto pakuotės turi būti vienkartinės ir perdirbamos, kaip ir vienkartinės nosinaitės, bet visos jos turi būti surenkamos, rūšiuojamos ir perdirbamos arba biodegraduojančios. Prie to ir mes prieisime. Reikia tik trupučio laiko, kol suprasime, kad nevalia ant šaligatvio mesti ne tik kramtomosios gumos“, – sako LINPRA prezidiumo narys.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika