Siekdami užtikrinti geriausią Jūsų naršymo patirtį, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies). Paspaudę mygtuką „Sutinku“ arba naršydami toliau patvirtinsite savo sutikimą. Bet kada galėsite atšaukti savo sutikimą pakeisdami interneto naršyklės nustatymus ir ištrindami įrašytus slapukus. Jei pageidaujate, galite kontroliuoti ir/arba ištrinti slapukus. Išsamesnė informacija čia https://www.aboutcookies.org/ Jei ištrinsite slapukus, jums gali reikėti rankiniu būdu pakeisti kai kurias parinktis kaskart, kai lankysitės interneto svetainėje, o kai kurios paslaugos ir funkcijos gali neveikti.

Gimtasis kraštasKultūra ir žmonėsŠeima ir sveikataSportasŠvietimasĮdomybėsRinkimų maratonas
EKONOMIKA

Dzūkų pasirinkimas – spalvotosios bulvės, neįprasti augalai ir triušiai milžinai 

2019 kovo 9 d. 12:00
Jauno vyro ūkyje auga ne tokie patys ilgaausiai, kokius augino prosenelis.
Jauno vyro ūkyje auga ne tokie patys ilgaausiai, kokius augino prosenelis.
pixabay.com nuotrauka

Fizikos mokslų daktaras Alfonsas Peckus, virėjas-konditeris Eimantas Bakšys ir statybininkas Mantas Jančiukas panašumų turi daugiau nei skirtumų. Jie, po ilgesnės ar trumpesnės pertraukos sugrįžę į gimtinę, ūkininkauja Dzūkijoje ir nė vienas nesigaili pasirinkęs netradicinę sritį: auginti spalvotąsias bulves, judras, soras ir kitus mažiau girdėtus augalus ar triušus milžinus.

A. Peckus iš Alytaus rajono Kalesninkų kaimo iš karto prisipažįsta: žemės ūkis nėra jo sritis. Į tėviškę sugrįžęs fizikos mokslų daktaras ūkininkauti ėmėsi pasitaręs su mokslininkais. „Pirmais metais (tai buvo 1990-ieji) sėjau miežių, kviečių. Profesorius Antanas Svirskis rekomendavo keletą augalų, kurie, anot jo, geri, bet niekas nenori auginti. Tai buvo soros, rietmenės ir šerytės. Vėliau pasiūlė judras, be to, ir pats pradėjau ieškoti įdomesnių augalų, sėjau sojas“, – prisiminė pradžią pašnekovas.

Dzūkijoje 300 ha dirbantis fizikos mokslų daktaras savo nuosavybę naudoja eksperimentiniams bandymams. Jo valdose per beveik tris dešimtmečius „pasisvečiavo“ daugiau kaip 30 Lietuvoje netradicinių žemės ūkio kultūrų. „Kasmet tiek neauginu, vis keičiu – vienas išbrokuoju, prie kitų grįžtu. Pavyzdžiui, miežiams mano žemės visiškai netinka, o iš netradicinių pasitvirtino visos kultūros, tik jų poreikis nėra didelis, tad reikia rotacijos. Vis eksperimentuoju, – šmaikštavo mokslininkas. – Man patinka rizikuoti, nors ta rizika ne visuomet pasiteisina. Kadaise mėginau auginti dirvines čiužutes. Sėklų parsisiunčiau iš Kanados, pasėjau žemesnėje vietoje, kur dirva minkštesnė. Po gero lietaus plotas atsidūrė po vandeniu ir eksperimentas nuėjo niekais.“

Nenormalaus ūkininko etiketės nesikrato

Pernai, pasak A. Peckaus, dėl orų sąlygų kai kuriuos augalus teko tiesiog užarti, tačiau neblogai užderėjo soros ir sėkliniai lietuviškų veislių dobilai. Šiam sezonui dzūkas jau yra pasėjęs sėklinių dobilų ir liucernų, speltų bei paprastų kviečių. Kuo užsės likusius 50 ha, A. Peckus dar svarsto: galbūt vėl rinksis judras, burnočius. „Man patinka liucernos, bet jei bitės neskraido, nesulauksi nė vienos sėklos. Vyrams iš Dotnuvos prasitariau: ištirpinsiu medaus ir išpurkšiu ant augalų, kad priviliočiau bičių. O jie atitarė: geriau tą medų mums atvežk“, – juokėsi mokslininkas.

Ar dar yra koks nors augalas, kurį A. Peckus norėtų išbandyti savo valdose? „Paieškojęs surasčiau, bet mano amžiuje gal jau reikėtų nurimti. Ir taip esu įgijęs nenormalaus ūkininko įvaizdį“, – vis su humoru kalbėjo dzūkas.

Rožiniai cepelinai? Realu!

Miroslavo (Alytaus rajonas) žemdirbys Eimantas Bakšys taip pat yra iš tų retų smalsių ūkininkų. „Man įdomu viskas, kas nauja, netradiciška, nestandartiška“, – neslėpė jaunas vyras. Jo kelias į ūkininkavimą taip pat buvo vingiuotas. Virėjo-konditerio profesiją turintis E. Bakšys dirbo virėju viename iš restoranų Druskininkuose. Čia pirmą kartą ir pamatė spalvotąsias bulves. „Pagalvojau, jei turi kiti, kodėl negaliu aš turėti“, – prisiminė dzūkas.

Internete surado, kas Lietuvoje jų augina, ir gavęs sėklos pats pradėjo sodinti. Tuomet Eimantas ir suprato, kad tikrasis jo pašaukimas – ūkininkauti. Virėjo-konditerio darbas, anot Eimanto, tebuvo savęs paieškos. Kurį laiką jaunas vyras derino abu darbus, tačiau jau metai, kai triūsia vien žemės ūkyje.

Ne tik iš išorės, bet ir viduje spalvotas bulves, anot E. Bakšio, auginti bei prižiūrėti sudėtingiau negu įprastas. „Joms reikia labai atsakingai parinkti dirvą. Spalvotosios bulvės ne itin atsparios ligoms, be to, violetinės nėra tokios derlingos“, – vardijo niuansus pašnekovas.

Nors sakoma, kad dėl skonio nesiginčijama, pačiam Eimantui labiau patinka rožinės bulvės. „Jų ir spalva patrauklesnė. Esame virę cepelinų, labai gražiai atrodė. Tačiau violetinėse nėra cukraus, jas gali valgyti net diabetikai. Tiesa, dėl spalvos šios bulvės nėra tokios apetitiškos. Pirkėjai vis klausinėja, ar tai ne burokai“, – šypsodamasis pasakojo jaunasis ūkininkas. Spalvotąsias bulves žmonės paprastai perka iš smalsumo, tačiau kai paragauja, dažnam jos labai patinka, tad sugrįžta vėl įsigyti.

Smalsaus ūkininko valdos – apie 30 hektarų. Be spalvotųjų, jis dar augina įprastas bulves, morkas, kopūstus, burokėlius, javus dėl sėjomainos, braškes. Beje, ūkyje spalvotos ir morkos: vienos jų geltonos, kitos – burokėlių spalvos, trečios iš išorės kaip burokėlių spalvos, o viduje – oranžinės. „Pastarosios labai saldžios. Geltonosios išskirtinės tuo, kad rudenį jų skonis panašus į ropių ir ridikų“, – aiškino Eimantas.

Spalvotąsias bulves žmonės paprastai perka iš smalsumo, tačiau kai paragauja, dažnam jos labai patinka, tad sugrįžta vėl įsigyti.

Netradicinis duetas: avys ir triušiai

Mantas Jančiukas iš Lazdijų rajono Stebulių kaimo pagal profesiją yra statybininkas. Jaunas vyras ketverius metus net dirbo Vilniuje, ragavo emigranto duonos Ispanijoje. Mantas neslėpė: prigyti didmiestyje, juo labiau užsienyje nepavyko, traukė grįžti ten, kur glūdi šaknys, – į Dzūkiją. „Vis graužia kirminiukas, kodėl nelikau kaime iškart, kai baigiau mokyklą“, – svarstė pašnekovas. Dešimt metų ūkininkaujantis M. Jančiukas kartu dirba Lazdijuose, apsaugos firmoje. Lankstus darbo grafikas leidžia suderinti ir vieną, ir kitą veiklą. Per budėjimus Mantas gali stebėti ūkio vaizdą pasitelkdamas šiuolaikines technologijas, tad jei reikia žmogaus rankos, pasirūpinti tuo metu avimis ar triušiais paprašo tėvų.

Jaunasis ūkininkas nevadina savęs keistuoliu, tačiau jo pasirinkimas taip pat nėra tradicinis. Mantas augina netradicinį duetą: avis ir triušius. „Triušių laikė mano prosenelis, galima sakyti, su jais ir užaugau. Kai grįžau iš Vilniaus, panorau tęsti šią tradiciją. O avis rinkausi dėl to, kad pradžioje turėjau palyginti nedaug žemės, be to, mažesnius gyvulius lengviau prižiūrėti. Kai kurie skundžiasi, kaip sunku iš avių prasigyventi, koks vargas jas parduoti. Aš matau perspektyvą, matau, kad situacija pamažu gerėja“, – tvirtino dzūkas.

Tiesa, jauno vyro ūkyje auga ne tokie pat ilgaausiai, kokius augino prosenelis. Mantas įsigijo veislinių Vokietijos dėmėtųjų milžinų, Prancūzijos avinų, didžiųjų šviesiai sidabrinių ir juos sukryžmino. Ūkininkas prisipažino, kad sąmoningai rinkosi daugiau kaip 10 kg sveriančių veislių triušius, nes juos pelningiau galima parduoti.

Šiuo metu M. Jančiuko bandoje yra per 60 Sufolkių veislės ir šios veislės mišrūnių avių, tačiau tas skaičius nuolat keičiasi, – šiuo metu ėruojasi metinės avytės. Tiesa, triušių skaičius kinta dar greičiau. Dabar jų ūkininkas augina per 80.

Avis Mantas parduoda gyvas: toliau auginti arba pjauti mėsai, nes ūkyje nėra įsirengęs skerdyklos. Tą patį daro ir su triušiais. Veisti realizuojami gyvuliukai kainuoja brangiau. Triušius, jei yra poreikis, dažniausiai parduoda mažus, nes, jo skaičiavimais, auginti ilgiau nelabai apsimoka: pinigai lyg ir didesni, bet darbo taip pat gerokai daugiau. Kol kas beveik nenaudojama ūkyje lieka avių vilna. Šiek tiek jos už simbolinę kainą įsigyja moterys veltiniams velti ir kojinėms megzti. Tačiau Manto galvoje kirba idėja – apšiltinti vilna ūkinį pastatą.

Jaunasis ūkininkas mąsto apie ūkio plėtrą, bet dar nėra apsisprendęs, kuria linkme plėstis. Triušius, anot Manto, lengviau parduoti. Kartais jų paklausa būna gerokai didesnė, nei gali pasiūlyti, tačiau prie ilgaausių ir darbo daugiau negu prie avyčių. „Triušininkystė – pelningesnis verslas, žinoma, jei neužklumpa ligos. Nuo maro galima apsisaugoti triušius skiepijant, o miksomatozės vakcina ne visada gelbsti. Juos ir auginti sudėtingiau, tenka nuolat valyti gardus. Avys daugiau priežiūros reikalauja tik šaltuoju laikotarpiu, vasarą jos – savarankiškos, užtenka atvežti vandens, pasirūpinti kirpimu, vaistų nuo kirminų sugirdymu, nagų sutvarkymu“, – pasakojo M. Jančiukas.

Reklama
DALINTIS
ŽYMĖS
_
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGimtasis kraštasGynybaĮdomybėsKontaktai
IstorijaKomentaraiKonkursaiKultūra ir žmonėsReklama
LietuvaPasaulisRinkimų maratonasSportas
Šeima ir sveikataŠvietimas
Visos teisės saugomos © 2013-2019 UAB "Lietuvos žinios."
Privatumo politika